Saldus bitininko pomėgis gimtinėje – iš vaikystės

Bitininkystė – neatsiejama Edvardo Venckaus gyvenimo dalis. „Bitės – mano pomėgis. Naktimis jas sapnuoju“, – kalbėjo iš Endriejavo krašto kilęs bitininkas, šiai sričiai pašventęs 30 metų. Šį pavasarį bitės prinešė kaip reta ypatingo skonio medaus.

Išskirtinio skonio gardėsis
Endriejavo krašte gimęs ir užaugęs E. Venckus laisvadienius praleidžia savo bityne gimtinėje. Jau 30 metų jis įsisukęs į bitininkystę. „Gyvenimas su bitėmis įdomus, tačiau ne visada saldus – būna ir kartumo. Bitininkavimas reikalauja daug darbo, atima energijos“, – atskleidė bitininkas.
Šiais, jubiliejiniais, metais bitės prinešė ypatingo, ryškaus skonio medaus – pavasarį vienu metu pražydo įvairūs augalai – kiaulpienės, obelys, dobilai. „Dar tokio medaus neturėjau, – džiaugėsi bitininkas. – Ir derlius geresnis nei pernai: pavasarinio medaus – apie 400 kg. Tačiau medkopis šiemet prasidėjo šiek tiek vėliau – birželio pradžioje. Ankstesniais metais jau gegužės pabaigoje turėdavau šviežio medaus“.
Keliolika avilių E. Venckus laiko Endriejavo pakraštyje, Ablingos g., o kitus išvežęs į Kapstatų kaimą, Laigius.
Stiprios ir mažesnės bičių šeimos, dadano, senovinio tipo, ir daugiaaukščiuose korpusiniuose aviliuose įkurdintos. Karštą vasaros dieną nuo jų sklinda dūzgesys – savotiška bičių muzika. Jos apsunkusios grįžta iš laukų. „Jeigu į avilį parneša 3 kibirus nektaro, tai lieka kibiras medaus. Tą vandenį reikia išgarinti, avilį ventiliuoti, bet drėgmė reikalinga, – atskleidė bitininkas. – Suradusios naują lauką, kur yra nektaro, bitės praneša kitoms ir visos ten skrenda. Gali būti kiekviename avilyje skirtingas medus, nes suneštas iš skirtingų augalų. Viename būna šviesesnis, kitame – tamsesnis“.
Pirmosios pamokos – nuo mažens
E. Venckaus pažintis su bitininkyste prasidėjo vaikystėje. „Mano senelis buvo kolūkio bityno bitininkas. Per medkopį mus vaišindavo medumi su korių likučiais“, – šypsojosi pašnekovas. Tačiau jis turėjo galimybę ne tik ragauti gardėsį, bet ir pažinti kai kurias bitininkavimo subtilybes. „Spiečiantis bitėms, ant obels šakos pakabindavo plūgo noragą ir liepdavo su plaktuku į jį daužti. Garsas suklaidindavo motinėlę ir spiečius toli nenuskrisdavo – susimesdavo ant medžio už kelių metrų, – dėstė Edvardas. – Laukiant spiečiaus, stovėdavo kibiras su vandeniu, kuriuo su šluota reikėdavo šlakstyti spiečiančias bites. Sušlapusios sparnelius, jos toli nebeskrisdavo – stengėsi prisikabinti ant artimiausio medžio šakos“.
Jo tėvai Endriejave irgi laikė porą bičių šeimų, tačiau medų kopinėjo tik kartą, nužydėjus liepoms. „Dabar išmokome bitininkauti“, – šyptelėjo bitininkas.
Prieš 30 metų E. Venckus įsigijo įrankių ir pradėjo meistrauti. Nusipirkęs kelis senus avilius, susiremontavo ir susirūpino, iš kur gauti bičių. „Tai sužinoję aplinkiniai, pasiūlydavo atvažiuoti iš medžio pasiimti spiečių. Bet vėliau paaiškėjo, kad tai nėra geras sprendimas“, – kalbėjo bitininkas. Tada jis pradėjo pirkti bičių šeimas, domėtis bičių motinų auginimu.
Dalijasi patirtimi
Maršrutinio autobuso vairuotoją E. Venckų, išvykusį į reisą, pasiekė netikėta žinia. Jo bitės užpuolė pievoje besiganančią kaimynų karvę. Atskubėjusi ją gelbėti šeimininkė buvo priversta šokti į tvenkinį. Bitės sukandžiojo ir didelį šunį, kurio nosis sutino ir šis užduso. Ne juokais susirūpinęs Edvardas susirado garsųjį bitininkystės žinovą Algirdą Amšiejų, kuris patarė nesidžiaugti kažkur pasigavus spiečių – būna piktų bičių šeimų.
Bitininkas konsultavosi su specialistais, skaitė literatūrą, žiūrėjo mokomąsias televizijos laidas, kad išmoktų bitininkavimo paslapčių. „Apie bitininkystę visko neišsiaiškinsi. Pagal perskaitytą literatūrą nepadarysi – reikia matyti, suprasti, turėti praktinių įgūdžių, – kalbėjo E. Venckus. – Priėjęs prie avilio suprantu, ar bitės sveikos, darbingos, ypač pavasarį. Jeigu bitės skrenda su žiedadulkėmis ant kojelių, tai yra perų, yra motinėlė. Ratuotos grįžta į avilį, nes žiedadulkės – perų maistas. Jeigu nebūtų ko maitinti, tai kam jos neštų“.
E. Venckus mokosi ir dabar, bet ir konsultuoja pradedančius bitininkus. Jis yra Mažeikių bitininkų draugijos narys, nes ten gyvena, taip pat turi bityną. Edvardas didžiuojasi, kad visą gyvenimą – 45 metus dirba toje pačioje įmonėje – Mažeikių autobusų parke, vairuotoju. Baigęs Endriejavo vidurinę mokyklą, įstojo į tuometį Klaipėdos politechnikumą, kur įgijo mechaniko techniko diplomą ir pagal paskyrimą išvyko dirbti į Mažeikius. Vairuoti maršrutinį autobusą jam labai patinka – šio darbo neatsisakė ir sulaukęs užtarnauto poilsio. Maršrutas pastovus: Mažeikiai-Vilnius per Kauną. Kartais tenka pavaduoti kolegas.
Lietuvišką medų mėgsta švedai
Endriejaviškiai ir aplinkinių kaimų žmonės pažįsta bitininką Edvardą ir graibsto jo medų, juolab kad siūlo pakelėje, prie sodybos Endriejavo miestelio paribyje. Šiemet puslitris kainuoja 6 eurus, nes stipriai pabrango indeliai, dangteliai, kuras, bitininkystės priemonės. Endriejavo krašto medų mielai perka E. Venckaus bendradarbiai Mažeikiuose ir Vilniuje.
Švedijoje su šeima įsikūręs sūnus Nerijus išsiveža dalį medaus, iš kurio gamina midų, taip pat aprūpina natūraliu medumi kitas lietuvių šeimas. „Tie, kas paragauja, prašo parvežti. Švedijoje sunku rasti natūralaus medaus – tik ekologiško“, – atskleidė bitininko sūnus Nerijus.
E. Venckaus medų mėgsta ir jo anūkai Herkus ir Tauras, kurie atostogų metu čia apsilanko. Senelis juos vedasi į bityną ir pasakoja apie bičių gyvenimą. O sugrįžę prie stalo, kerta žalią agurką su šviežiu medumi. „Jie didžiuojasi savo seneliu – grįžę į Švediją, kur mes gyvename, giriasi draugams, kad senelis davė medaus. Vaikai pasiilgsta savo senelio“, – patikino jų mama Benita.
Nerijus atskleidė, kad midų gamina pagal savo technologiją – natūraliai, kaip senovėje, kad liktų kuo daugiau naudingų medžiagų. Tačiau dar tik pradžia – vyksta degustacija. „Midus – prabangus vikingų gėrimas, – šypsojosi N. Venckus. – Mano miduje jaučiamas medaus skonis. Švedai mėgsta midų su mėlynėmis“.
Jis midų pateiks savo viešbučio klientams.
E. Venckus prisipažino, kad jo svajonė – išmokti gaminti midų.
Virginija LAPIENĖ