Šaltos žiemos ant pjedestalo vėl kelia kailinius

„Kailiniai – šilčiausias elegancijos ginklas“, – tokia kažkur perskaityta vienos užsienio aktorės mintis šauna į galvą, kai vieną šaltos žiemos popietę Gargžduose įsikūrusioje Stasės ir Valerijaus Kazlauskų odos ir kailių siuvykloje matuojuosi poliarinės lapės, audinės, karakulio ir kitus kailinius. Tikriausiai tokiai minčiai pritaria daugybė moterų ir vyrų, šaltuoju metų laiku paltus iškeitusių į kailinius, kurie ne tik saugo nuo šalčio, bet ir suteikia išskirtinumo. Tendenciją, jog paskutiniais metais lietuviškoms žiemoms ėmus grasinti rekordiniais šalčiais, vis daugiau žmonių panoro įsigyti ir kasdien dėvėti kailinius, patvirtino ir siuvyklos savininkai, kurie vos spėja vykdyti klientų užsakymus.

Ilgis trumpėja

Siuvyklos savininkas V. Kazlauskas teigė, jog paskutiniais metais žiemoms vėl atšalus jaučia itin didelį žmonių susidomėjimą kailiniais. „Smagu, kad pas mus kailinius siuvasi ištisos kartos. Ateina jau ne tik klientų vaikai, bet ir anūkai. Štai neseniai vienos močiutės kailinius persiuvome jos anūkei“, – pasakojo kailininkas bei pridūrė, jog natūralius kailinius dėvintys žmonės labai retai benori grįžti prie paltų.

Paklausti apie kailinių mados tendencijas, daugiau nei 30 metų kailių siuvimo versle besisukantys Stasė ir Valerijus teigė, jog vis dar madingiausi ilgo kailio: poliarinės lapės, audinės kailiniai. Jie yra ir labai šilti. Itin madingos ir kailinės liemenės, kurios gali būti susiūtos iš keleto kailių rūšių, užtraukiamos užtrauktuku arba sujuosiamos plačiu diržu. O štai kailinių ilgis trumpėja. „Anksčiau damos daugiau siūdavosi ilgus kailinius, o dabar tokių užsakymų per sezoną turime vos kelis. Žmonės gyvena patogiai, mažai vaikšto pėsti, todėl populiaresni komfortiški trumpi kailiniai, kurių nereikia nusivilkti vairuojant automobilį. Be to, anksčiau kailiniai buvo dėvimi tik per didžiausias šventes, o dabar juos vilkime kasdien, todėl patogumas itin svarbus“, – dėstė Valerijus. Anot jo, paskutiniu metu itin populiarios pelerinos, bolero su trijų ketvirčių plačiomis rankovėmis. Jos tinka ir iškilmingame vakare, ir dieną, puikiai saugo nuo šalčio bei pabrėžia moteriškumą. Madingi tiek natūralūs atspalviai, tiek ryškios spalvos.

Būtina vėdinti

Kailių siuvėjai pasakojo, jog natūralių kailinių, jei kailis gerai išdirbtas, priežiūra yra minimali. Bendra ir esminė natūralių kailinių priežiūros taisyklė – kuo dažniau juos dėvėti, kitaip tariant – leisti jiems kvėpuoti grynu oru. „Blogiausias dalykas, kai kailiniai ilgai kaba spintoje nejudinami. Tada gali įsisukti ir kandys. Jos nemėgsta judesio, todėl, jei nedėvite, kailinius bent kartą per mėnesį reikėtų ištraukti iš spintos ir pajudinti, pravėdinti, tada kandys jų nelies. Nereikia kailinių laikyti jokiuose specia­liuose maišuose, jei nejudinsite, kandys pergrauš ir juos. Kailinius, o ypač ilgo plauko, retkarčiais reikia ir pašukuoti“, – patarimus dalijo Valerijus. Jis perspėjo, jog kailinių nereikėtų nešti į cheminę valyklą, nes valant yra išsausinama oda, ji ima trūkinėti, kailis tampa nebegyvas. Jei sulijote, nusivilkus kailinius reikia gerai išpurtyti ir pakabinti gerai vėdinamoje patalpoje, kad išdžiūtų. O ar įmanoma išnaikinti specifinį kailio kvapą? „Jei kailis kokybiškai išdirbtas, jis kvapo beveik neturi. Kailiniai specifinį kvapą skleidžia dažniausiai tada, kai išdirbimo metu kailis nėra gerai išplaunamas, jame lieka prakaito kvapas. Tokius kailinius itin mėgsta kandys“, – aiškino pašnekovas.

Brangiausia – balta audinė

Kailiniai vis dar laikomi prabangos preke, brangūs kailiniai yra puiki investicija, bet ar įmanoma įsigyti kailinius turint ekonomišką biudžetą? „Tikrai taip. Puskailinius galime pasiūti ir už 700 litų. Jų kaina žemesnė, nes siuvame iš atlikusio kailio atraižų, bet jokiu būdu tai nėra prasti kailiniai. Skiriant 1000–1500 litų jau galima įsigyti visai puikius kailinius. Viskas priklauso nuo kliento norų ir galimybių. Vieniems užtenka paprastesnių, o kiti pasiryžę investuoti ir keliasdešimt tūkstančių“, – pastebėjo siuvyklos savininkas Valerijus. Brangūs yra sabalų, šinšilų, audinės kailiai. Pats brangiausias – baltos audinės kailis, nes jį dažant galima išgauti visas norimas spalvas.

Nuolat į įvairias tarptautines parodas važiuojantys ir naujausias kailių mados tendencijas sekantys Stasė ir Valerijus pastebėjo, jog paskutiniu metu tampa madinga kombinuoti kailį su oda, maišyti skirtingų kailių rūšis, pavyzdžiui, apykaklę dekoruoti brangesniu poliarinės lapės ar audinės kailiu, o pačius kailinius siūti iš pigesnio kailio. Kartais vieni kailiniai siuvami derinant net 4–5 skirtingų kailių rūšis.

Prioritetas – šiluma ir komfortas

Vis dėlto šaltą dieną pasižvalgius po Gargždus tampa akivaizdu, jog gargždiškiai ir miesto svečiai kailiniams nėra abejingi. Galima pastebėti ne vieną kailiniais pasipuošusią ir aplinkinių žvilgsnius traukiančią damą ir kiek mažiau stipriosios lyties atstovų.

Pusilgiais triušio kailinukais pasipuošusi ir prie jų šinšilos kailinę kepurę prisiderinusi Veiviržėnų seniūnijos seniūnė Edita Sluckienė sakė, jog Italijoje siūtus kailinius įsigijo praėjusį sezoną. „Nesu didelė kailių ekspertė ar mados tendencijų žinovė, tiesiog norėjosi šiltų ir gražių kailinių, tad ir rinkausi tokius, kurie man būtų gražūs. Norėjau tokių, jog būtų patogūs vairuojant, praktiški vilkint kasdien. Kol kas esu labai patenkinta ir kailinių nekeisčiau į jokį paltą, nes niekas taip nešildo šaltą žiemą kaip natūralus kailis“, – kalbėjo moteris. Paklausta, ar pasvajoja savo spintoje kada nors pasikabinti dar keletą brangių kailinių, pašnekovė linksmai atšovė: „Tokių pigių svajonių neturiu.“

Ne prabanga, o taupymas

Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys Egidijus Skarbalius nuo šalčių saugosi ilgais bebro kailiniais. „Apie ilgus kailinius svajojau nuo vaikystės. Tai gražu ir praktiška, nes ilgi kailiniai labai šildo. Manieji tokie šilti, kad pusnyje atsigulęs gali miegoti. Teko istoriniuose šaltiniuose skaityti, jog senovėje pirkliai, mokslo žmonės dėvėjo bebro kailinius. Aš niekada nenorėjau būti toks kaip visi, todėl tikriausiai ir išsirinkau ilgo fasono kailinius“, – kalbėjo politikas.

Bebro kailį E. Skarbalius pasirinko, nes jis itin tinkamas pajūrio klimatui, kur dažnai krenta šlapdriba, lyja. „Nuo vaikystės labai nemėgau kailinių iš lapės. Jais pasipuošusios ir lietuje peršlapusios moterys man atrodydavo ypač juokingos. Šlapių marškinėlių konkursas gražu, bet šlapių kailinių nelabai“, – šmaikštavo pašnekovas. E. Skarbaliaus kailiniai pasiūti iš 16 bebrų kailiukų. Politikas nebepamena, kiek jie kainavo, bet teigia suskaičiavęs, jog brangiau už kailinius jam būtų atsiėjęs kokybiškas paltas. „Mat kailinių nepirkau brangiame salone ir nesiuvau pas žinomus dizainerius. Pats ieškojau medžiotojų, pirkau iš jų kailius. Tada radau gerus meistrus, kurie pasiuvo. Kailinių fasoną sukūriau pats. Manau, jog geri kailiniai yra ne prabangos prekė, o, atvirkščiai, pinigų taupymas. Savuosius nešioju daugiau nei 10 metų ir jie vis dar atrodo puikiai. Manau, jog šie kailiniai dar ir vaikams liks“, – kalbėjo E. Skarbalius.