Šalutinis narkotikų dekriminalizavimo pažadų poveikis
Kitais metais laukia net treji rinkimai. Vieni jų – Seimo. Šiandien, kai vis dažniau girdime apie narkotikais apsinuodijusius paauglius, prisimenu vienos partijos pažadą praėjusiuose Seimo rinkimuose – mažo kiekio narkotikų turėjimo dekriminalizavimą. Šį partijos tikslą lydėjo ir vis dar lydi argumentai apie vartojimą kriminalizuojančios politikos neveiksnumą. Tačiau šįkart – ne visai apie tai, ar dekriminalizacija gerai, ar blogai. Šįkart – apie tai, ką gali padaryti be atsakomybės duotas pažadas.
Galvokime apie ateitį
Esu dviejų vaikų mama. Kai kone kiekvieną savaitę išgirstu apie naują apsinuodijimo narkotinėmis medžiagomis atvejį, apima baimė ir nerimas. Ne tik dėl savo vaikų saugumo ir ne tik dėl to, kaip, panašu, lengva paaugliui šiais laikais narkotikų įsigyti. Neramu dėl visos jaunosios kartos ir jos potencialo. Negadinkime vaikų ateities neatsakingais pažadais.
Politikų populiarumo ar elektorato palankumo siekis per narkotikų legalizavimo šūkius yra trumparegiškas ir atspindi nesugebėjimą atsižvelgti į ilgalaikes visuomenės gerovės pasekmes.
Mažo kiekio narkotikų, įskaitant kanapių, legalizavimo siekiantys politikai argumentuoja, kad tai sumažins nusikalstamumą, palengvins pagalbos suteikimą nuo priklausomybių kenčiantiems žmonėms, reguliuos rinką ir suteiks papildomų pajamų valstybei.
Skamba neblogai. Tačiau, kai kanapių legalizavimo politika yra pristatoma tik kaip rinkimų pažadas visuomenei, gali atsirasti šalutinis tokio pažado poveikis.
Kaip tik šio proceso liudininkai ir esame.
Vartojimas auga
Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento duomenys rodo, kad jauni žmonės vis dažniau pabando nelegalių svaiginančių medžiagų. Nuo 2004 m. iki 2021 m. bent kartą gyvenime narkotikų vartojusių 15–34 m. asmenų dalis paaugo nuo 14,1 iki 23,8 proc.
Narkotikus vartojusių bent kartą per paskutinį mėnesį per pastaruosius 15 metų padaugėjo daugiau nei dvigubai – nuo 1,5 proc. šalies gyventojų iki 3,2 proc.
O štai dažnai jau aptartos partijos politikų minimų kanapių vartojimas tarp 15–34 m. žmonių per 15 metų išaugo net 10,4 procento. Naujausi turimi duomenys apie kanapių vartojimą tarp 15–16 metų moksleivių gal ir mažiau baugūs, bet taip pat rodantys didėjančią problemą. Lietuvoje 2003 m. bent kartą narkotikų vartojo 13,4 proc. šio amžiaus moksleivių, o 2019 m. – jau 18,1 proc.
Kaip ir kitose gyvenimo srityse, taip ir šioje vis atsiranda naujovių. Lietuvius, tarp jų ir paauglius, pasiekia vis patrauklesnių formų psichoaktyviosios medžiagos. O kol dar neturime naujesnių duomenų apie jaunimo narkotikų vartojimą, vaizdą apie naujausias tendencijas galime patys susidaryti iš žiniasklaidos, kurioje kone kiekvieną savaitę galima skaityti apie neaiškiomis medžiagomis apsinuodijusius paauglius ir dėl jų gyvybių kovojančius medikus.
Neatsakingumas kelia pavojų
Politikų populistiniai argumentai apie narkotinių medžiagų legalizavimą nėra orientuoti į ilgalaikę visuomenės gerovę, ypač mūsų vaikų ir jaunimo ateitį.
Bet kokios idėjos propagavimas, jei jis atliekamas neatsakingai ir nepaisant mokslinės bei visuomenės sveikatos perspektyvos, gali sukelti pavojingą precedentą.
Kai politinės partijos perteikia narkotikų, tokių kaip kanapės, vartojimą kaip priimtiną ar net patrauklų pasirinkimą be aiškios ir nuoseklios žinutės apie suvartojimo pasekmes, tai kelia rimtą susirūpinimą.
Šiame kontekste kritika būtų nukreipta į politines kampanijas, kuriose narkotinių medžiagų legalizavimo privalumai yra pateikiami be atitinkamų įspėjimų apie rizikas, ypač pabrėžiant pasekmes vaikams ir paaugliams, kurių smegenys dar vystosi ir yra ypač pažeidžiamos. Politikų neatsargumas šioje srityje turi būti suvokiamas kaip veiksmas, galintis skatinti narkotikų vartojimo normalizavimą, kuris veda prie padidėjusio vartojimo ir priklausomybės atvejų. Dėl tokios politikos jaunimas gauna supaprastintą ir idealizuotą vaizdą, ignoruojant narkotikų vartojimo riziką.
Politinės partijos, kurios aktyviai remia narkotinių medžiagų legalizavimą, turi prisiimti atsakomybę už savo rinkimų pažadų vykdymą ir įtaką, ypač kai kalbama apie poveikį vaikams ir jaunuoliams.
Tokie politikai turi būti atsakingi už išaugusį narkotikų vartojimą, nes poveikis akivaizdus – ir jis ne tik tiesioginis, kaip kad priklausomybės ar psichologinės sveikatos sutrikimai, bet ir netiesioginis – socialinės atskirties didėjimas, nusikalstamumo augimas bei sveikatos priežiūros sistemos apkrovimas.
Dr. Helga Marija KAUZONĖ
Buvusi švietimo ir mokslo viceministrė, sveikatos
politikos ekspertė
