Sandoris
Humoreska
Tą įsimintiną trečiadienį Petras pirmą kartą apsilankė dėvėtų rūbų parduotuvėje. Apimtas aistros kuitėsi ten pusdienį, o parėjęs namo parašė odę šalies valdžiai:
Mano batai buvo du / labdariniai abudu / vienas rudas, antras kiauras / tekainavo vienas euras.
Nunešė redaktorei:
– Gal norėtumėte paskaityti mano ankstyvosios kūrybos?
Ši perskaitė, mažumėlę susigraudino:
– Ar neturite ankstyvesnės?
– Ką Jūs, ponia, ankstyvesnės nebūna – šitą ketvirtą valandą ryte parašiau. Kaip jis Jums?
– Ne kažkas.
– Na, ir nereikia tikėtis kaži ką įsigyti už vieną eurą.
– Beje, jis man primena Kostą Kubilinską.
– O man – Andrių Kubilių. Sakykite, ar spausdinsite?
– Gal, truputį pataisiusi.
– Jūs turite omenyje tą kiaurąjį batą? Neapsimoka. Aš domėjaus – vien lopas kainuoja aštuoni eurai, o kur dar darbas ir mechanizmai.
– Gerbiamasai, mes nesusikalbame. Aš – apie eiles, jūs – apie batus.
– Bet be šitų batų nebūtų ir eilėraščio.
– Užteks ginčytis. Man netinka.
– Jums ir negali tikti, jie – vyriški.
– Tamstai tinka, Tamsta ir nešiok.
– Jie ir man netinka – abu ant vienos kojos ir skirtingų dydžių.
– Tai kodėl tokius pirkote?
– Buvo akcija – išpardavimas, tai ir susigundžiau, žinote, kokie mes, vyrai, kartais šelmiai būname. Tiesa, ar Jūs turite vyrą?
– Siūlote man vyrą?
– Pradžiai siūlau batus.
– Už vieną eurą?
– Padarysiu nuolaidą, o kad neužimtų daug vietos Jūsų rankinuke, teduosiu vieną.
– Cha, cha, darosi įdomu. Ir kurį man duosite – rudą ar tą kiaurą?
– Aš Jums duosiu geltoną.
– Kaip tai?
– Tas kiaurasis batas yra geltonas.
– Tamsta – įžūlus. Ateinate į mano kabinetą, cituojate Andrių Kubilių, o paskui staigiai pasikeičiate ir siūlote man pirkti niekam tikusius batus.
– Prašau, nusiraminkite. Aš jums siūlau rinktis – imate batus ar perkate mano eilėraštį.
– Ir kiek jį įkainojote?
– Dešimt eurų.
– Galiu duoti penkis.
– Puiku. Gausite dvi eilutes. Rinkitės.
Bildinkšt.
Algimantas VAŠKYS
