„Saulutės“ kolektyvas profesinę šventę minėjo ūkyje

Gargždų lopšelio-darželio „Saulutė“ kolektyvas Tarptautinę mokytojų dieną nusprendė paminėti netradiciškai. Apsilankė kolegės Jovitos Klymantienės ir jos vyro Sigito puoselėjamame ūkyje Tauragės rajone. Čia auginami patys įvairiausi gyvūnai, vieni egzotiniai, kiti puikiai pažįstami, daug likimo valiai paliktų šunų būtent čia rado pastogę.

Ir prasminga, ir saugu

Gargždų lopšelio-darželio „Saulutė“ direktorė Lina Pet­rauskienė „Bangai“ pasakojo, kad šiemet kolektyvas pasirinko tokį profesinės šventės šventimo būdą dėl kelių priežasčių. Pirmiausia buvo labai įdomu aplankyti kolegės puoselėjamą ūkį, antra – toks šventimo būdas koronaviruso pandemijos laikotarpiu – žymiai saugesnis. Juk edukacija vyko lauke, gryname ore. „Išvykome šeštadienio rytą, važiavo tiek mokytojos, tiek mokytojų padėjėjos – kas norėjo. Kolektyvas labai atsipalaidavo ir parsivežė daug teigiamų emocijų. Juk kiekvienas gyvūnas, prisilietimas prie jo – savotiška terapija. Grožėdamosi gyvūnais, jų išskirtinumu džiūgavome kaip maži vaikai. Kas smauglį apsivyniojo vietoj šaliko, kas vėžliuką palaikė, kas alpakas pamaitino – buvo prasmingas ir džiuginantis laikas“, – neabejoja L. Petrauskienė, visų dalyvių vardu dėkojanti J. Klymantienei ir jos vyrui Sigitui, kuris puikus edukacijos po ūkį vedlys, pasakotojas, už šiltą priėmimą.

Pradėjo nuo šuniukų globos

„Saulutės“ mokytoja Jovita prasitarė, jog turėti tokį ūkį buvo sena svajonė, kuri ėmė ir išsipildė. Tad šypsodamasi patvirtina seną tiesą, kad svajoti reikia atsakingai, nes svajonės… pildosi! „Sodybos idėją jau seniai brandino vyras Sigitas, tai jo iniciatyva ūkis tapo realybe. Viskas prasidėjo nuo šuniukų globos. Daug žmonių vis dar stokoja atsakomybės, sąmoningumo, tad savo augintinius palieka. Mes juos priimame. Pastebėjome, kad ir kitus žmones domina savanorystė, jie atvyksta, nori pavedžioti šuniukus, juos pagloboti, pašukuoti, pamaitinti. Tad nusprendėme plėsti veiklą“, – pasakojo Jovita.

Anot moters, plėtojant ūkį buvo atsižvelgta ir į praktinius dalykus. Kad nereikėtų šienauti, pjauti žolės ir būtų galima taip sutaupyti laiko, atsirado poniai, po to – alpakos, hailendų veislės galvijai, pora asiliukų, danieliai. Dabar čia yra ir įvairių rūšių vištų, ančių, triušių. Apsilankančiuosius ypač domina egzotiniai gyvūnai. Klymantai augina gyvalazdes, žaltį, iguanas, papūgas. Didžiausias Europos vėžlys, gyvenantis 150 metų, taip pat gyvena sodyboje, tačiau dabar jam vos metukai. „Turim ir didžiausią paukštį pasaulyje – afrikinį strutį. Vietos atsirado ir stručiams Emu“, – sakė mokytoja Jovita.

Gera dalintis

Pašnekovė pripažįsta, kad turi dvejus namus. Gargžduose, mat darbas – Gargždų lopšelyje-darželyje „Saulutė“, ir Tauragės rajone – sodyboje. „Kaip suspėju? Man nebereikalingi jokie sporto klubai, jokios išvykos į kaimo sodybas. Turiu viską vietoje. Sodyba, ūkis – tai mūsų su vyru pomėgis, čia ir dirbame, ir leidžiame laisvalaikį. Labiausiai džiugina tai, kad geromis emocijomis galime dalintis, mūsų ūkio durys atviros. Kai pamačiau, kaip neįgalieji bendrauja su gyvūnais, kaip prisilietimas prie gyvūno išlaisvina jų emocijas, kiek suteikia nusiraminimo, atsipalaidavimo, verkiau atsistojusi už kampo“, – prisipažįsta pašnekovė. Pas juos jau lankėsi ir grupės iš Endriejavo, Šilutės, Utenos – priima visus, svarbiausia iš anksto susitarti. Sigitas visiems atvykusiems papasakoja apie gyvūnus, jų atsiradimo sodyboje istorijas.

Kiek kainuoja išlaikyti tokį ūkį? „Kiek uždirbame, mums to užtenka“, – atsako Jovita. Kadangi ūkyje yra ir vištų, ir daržas, tai į parduotuvę šeima užsuka retai, mat didžiąją dalį produktų užsiaugina patys. Jovita išmoko net apdoroti alpakos vilnas, jas susiverpti, pasiruošti siūlus ir jau turi ne vieną apdarą iš alpakos vilnos nusimezgusi, mat pati mezga nuo 14–16 metų. Alpakos vilnos gaminiai, pasak jos, išskirtiniai, mat puikiai atliepia kūno temperatūros pokyčius: jei šalta, šildo, jei šilta, vėsina. Vilna yra labai švelni ir tinkanti kūdikiams, vaikams – nealergizuoja.

Agnė ADOMAITĖ

Asm. albumo nuotr.