Sąžinė

HUMORESKA

Petras pasiguodė Antanui, kad jo sąžinė, tiek metų miegojusi, netikėtai prabudo ir nebenurimsta. Graužia ir graužia – tą kažkada apgavai, ten prisimelavai, anam prižadėjai, bet neištesėjai:

– Ar tu bent įsivaizduoji, kaip aš jaučiuosi?

– Žinoma, – nė kiek nenustebo Antanas, anokia čia naujiena – mano žmona tokia pat, tik prabunda ir prasideda – su kuo vakar gėrei, ar atsimeni, koks parsivilkai?

– Ne, Antanai, – atsiduso Petras, – su žmona dar galima susitarti, pasižadėti, o su sąžine nė pro kur. Ir jokių nuolaidų, ji – pirmoje vietoje, o tik paskui visa kita.

– Šit kaip? Tada tau lengviau. Mano žmonelė mąsto priešingai – pirma pinigai, o tik paskui sąžinė. Kai aš algų dieną grįžtu namo, jos pirmas klausimas – „kur pinigai?“ Ir tik po to, kai aš pasakau, kad algą pragėriau, ji susidomi, kur mano sąžinė. Klausia ir pati atsako: „Neturi tu sąžinės, niekada jos ir neturėjai, tu ją seniai pragėrei.“ Tad aš jai keliu klausimą – kaip aš galėjau pragerti tai, ko neturiu?

– Ir ką ji besako?

– Nutyla, klausimas tai – retorinis. Bet neilgam, po mėnesio vėl mane tardo: „Kur tavo sąžinė, parazite“?

– Tai tikriausiai vėl algą pragėrei? – spėja Petras.

– Esi juokingas kaip ir mano žmona. Kaip aš galiu pragerti tai, ko neturiu? Mane už pravaikštas iš darbo atleido.

– Vajetau, ką tavoji besako?

– Nieko, supranta, kad susimovė. Dabar jau aš kalbu. Sakau: „Gerbiamoji ponia, dirbi trijuose darbuose, gauni tris algas, tad atsakyk man, kur tavo sąžinė iš bedarbio pinigų kaulyti?“

– Ir nebeklausia, kur tavo sąžinė?

– Neklausia, kol neprasitariu, kad ir bedarbio pašalpą, prašvilpiau.

– Antanai, nesupyk, bet tu tikrai sąžinės nebeturi.

– Turiu, bet nesinaudoju. Ar tu nežinai mokesčių inspekcijos, pamačiusi užkraus tokius mokesčius, kad net žagtelėsi.

– Čia tu teisus – jie tikrai neturi sąžinės su tais mokesčiais.

– Neturi, o kaip gyvena? Taip kad, drauguži, migdyk tu ją ir vėl žmogumi pasijusi.

– Gal tu ir teisus, – nebesiginčijo Petras. – Bet aš pripratau prie tų priekaištų kaip prie narkotikų, kas mane tada begrauš?

– Ženykis.

Algimantas VAŠKYS