Seimas ir vėl sugrįžta prie tiesioginių merų rinkimų
Lietuvos Konstitucinis Teismas šių metų balandžio mėnesį paskelbė, kad tiesioginiai merų rinkimai prieštarauja Konstitucijai. Šis sprendimas – tai atsakymas 46 parlamentarų grupei, kuri dar praeitoje kadencijoje kreipėsi į Konstitucinį teismą dėl išaiškinimo, ar tiesioginė merų rinkimų tvarka atitinka pagrindinį šalies įstatymą.
Todėl Seimas dėl šio Konstitucinio Teismo sprendimo rudens sesijoje privalo priimti atitinkamas Konstitucijos pataisas, jei nori išsaugoti tiesioginių mero rinkimų tvarką. Pirmasis žingsnis šia linke jau žengtas. Antradienį Seime pataisoms buvo pritarta įtikinama balsų persvara. Už balsavo net 124 Seimo nariai, susilaikė tik 4 parlamentarai. Tačiau po šio sprendimo pagal Seimo statutą dar reikia atlikti priėmimo procedūrą. Jai prasidėjus dėl Konstitucijos keitimo Seimo posėdyje turės būti balsuojama du kartus, o tarp šių balsavimų turės būti ne mažesnė, kaip 3 mėnesių pertrauka. Konstitucijos pataisos bus priimtos tada, jei kiekvieno balsavimo metu už keitimo projektą balsuos ne mažiau kaip du trečdaliai visų Seimo narių, tai reiškia 94 parlamentarai.
Kaip atsirado tiesioginiai merų rinkimai?
Iš pirmo žvilgsnio natūraliai kyla klausimas – jei veikiantis įstatymas yra antikonstituciškas, kaip jis buvo priimtas ir veikė taip ilgai, net šešerius metus? „Tiesioginiai merų rinkimai buvo įvesti gana skubotai, kai iki 2015 m. savivaldos rinkimų buvo likę vos devyni mėnesiai. Dėl skubėjimo trūko rimtesnės teisinės diskusijos. Jau iki tol keletą kartų Seimas buvo ėmęsis šios idėjos, tik buvo bandoma keisti Konstituciją. Šie bandymai nesibaigdavo sėkmingai, nes partijos susipriešindavo dėl mero vaidmens. Tad 2015 m. partijos nutarė žengti lengvesniu keliu ir tiesioginius merų rinkimus įtvirtinti Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme.“ – paaiškina Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas Matas Baltrukevičius.
Tiesioginių merų rinkimų prieštaravimas Konstitucijai
Esminis Konstitucinio Teismo argumentas priimant sprendimą dėl tiesioginių rinkimų nebuvo tai, kad buvo pasirinkta netinkama rinkimų sistema ar kad ji būtinai turėjo būti įrašyta į Konstituciją. Konstitucijoje yra numatyti tik patys rinkimų proceso principai – visuotinė, lygi ir tiesioginė rinkimų teisė bei slaptas balsavimas, o ne konkrečios detalės, kaip rinkimai turėtų vykti. „Konstitucinio Teismo sprendimas buvo paremtas tuo, kad Konstitucijoje apskritai nėra minimi tiesiogiai renkami merai, tik savivaldybių tarybų nariai. Tad jeigu renkamas Konstitucijoje nenumatytas pareigūnas, įgyjantis reikšmingas galias, tai yra anti-konstituciška. Be to, iš dabartinės Konstitucijos redakcijos kyla aiški įžvalga, kad tarybai vadovaujantis asmuo neturėtų būti išskirtinai galingas.“ – pabrėžia Matas Baltrukevičius.
Būsimi svarstymai Seime
Ar pataisos reikalingos išsaugoti tiesioginius rinkimus bus priimtos, priklausys pirmiausia nuo partijų susitarimo dėl pataisų turinio, kurio anksčiau pasiekti nepavykdavo. Šiuo metu Seime galima išskirti dvi pagrindines kryptis, kaip skirtingos partijos siūlo apibrėžti mero vaidmenį.
Opozicija ir Laisvės partija (LP) pasisako už tai, kad keičiant Konstituciją merų funkcijos išliktų nepakitusios. Šis sprendimas būtų paprasčiausias. „Tačiau bene didžiausias dabartinės sistemos trūkumas – politinės krizės tuomet, kai meras neturi palaikymo taryboje. Tai veda į patogią situaciją, nes pašalinti merą sudėtinga – tam reikia ir teisinio pagrindo, tačiau tarybos dauguma gali labai efektyviai kaišioti pagalius į ratus – atleisti vicemerus, administracijos direktorių ir paralyžiuoti veiklą. Apskritai, dabartinis tiesioginio mero funkcijų rinkinys yra nenuoseklus ir prieštaringas.“ – teigia politologas.
Tėvynės sąjunga (TS-LKD) ir Liberalų sąjūdis (LRLS) siūlo judėti link mero-tarybos modelio, kuriame meras yra aiški vykdomosios valdžios galva, o ne tarybos pirmininkas. Toks modelis yra sutinkamas devyniose ES šalyse. Keturiose ES šalyse tai veikia kaip parlamento rinkimų kopija. Partijų sąrašų lyderiai yra kandidatai į merus ir pergalės atveju suformavę koaliciją ir patvirtinti tarybos, gauna mandatą eiti pareigas.
Visgi galiausiai buvo pasirinktas kompromisinis variantas, kurį pirmasis iškėlė buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas prof. Egidijus Šileikis. Jis pasiūlė idėją, kad Konstitucijoje būtų pasirinktas abstraktus apibrėžimas, nurodant, kad detaliau rinkimų tvarką ir mero galias nustatys įstatymas. Todėl dabar Konstitucijoje naujomis pataisomis siūloma nustatyti, kad savivaldos teisė įgyvendinama ne tik per savivaldybių tarybas, bet ir per savivaldybių merus. „Taigi pagrindiniame šalies dokumente būtų įtvirtinta, kad savivaldybių merus – Lietuvos Respublikos piliečius, pagal įstatymą ketveriems metams renka šalies piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai. Ir tuo pataisos apsiribotų. Toks pasirinkimas neišsprendžia klausimo, kaip savivaldos sistemoje atrodys mero vaidmuo, bet tą diskusiją tiesiog nukelia vėlesniam laikui. Įstatymą priimti yra paprasčiau negu pakeisti Konstituciją.“ – pabrėžia Matas Baltrukevičius.
Lietuvos savivaldybių asociacijos užsakyta „Vilmorus“ apklausa rodo, kad 83% respondentų nori merus rinkti tiesiogiai. Eurobarometro duomenys rodo, kad pasitikėjimas vietos valdžia nuo 2014 m. (reformos metai) iki 2020 m. išaugo nuo 42 iki 59%. „Taigi visuomenės lūkestis išlaikyti tiesioginius merų rinkimus yra aiškus. Be to, manau, kad balsavimas Seime bus sėkmingas ir dėl vienos paprastos priežasties – tiek valdantieji, tiek opozicija suvokia, kad dabar nepritarus pataisoms, vargu ar bus įmanoma merus 2023 m. rinkti tiesiogiai.“ – teigia Matas Baltrukevičius.
Kaip dar galima stiprinti savivaldą?
Iš vienos pusės, savivaldos stiprinimas gali atrodyti paprastas – tereikia didinti savarankiškumą, modeliuojant teisinę valstybės bazę taip, kad daugiau mokesčių nusėstų savivaldybių, o ne pagrindiniame valstybės biudžete. Tačiau praktika dažnai parodo, kad tai veikiau yra išimtis, nei taisyklė. „Tarkime, viena iš pagrindinių švietimo sistemos neefektyvumo problemų slypi tame, kad nors ministerija gali turėtų puikių idėjų dėl to, ką reikia patobulinti, bet įgyvendinimas labai dažnai priklauso nuo vietos valdžios. Todėl ir nutinka tokie dalykai, kad ministerija „didina atlyginimus“, bet mokytojų padėtis nesikeičia.“ – problemos daugialypiškumą įvardiją Matas Baltrukevičius.
Todėl valstybei yra ypač svarbu orientuotis į didesnį savivaldos efektyvumą bei politinį stabilumą, kas galėtų vis labiau padėti savivaldybėms priimti geresnius lokalius sprendimus. Savo politinių atstovų turėjimas, kurie yra šalia, girdi žmonių lūkesčius ir jais atitinkamai rūpinasi čia yra itin reikalingas ramstis. „Visuomenei taip pat būtų sveika, jeigu vyktų ir didesnė politikų apytaka – dažniau migruojama iš savivaldos politikos į nacionalinę ir atgal. Aišku, yra ir įvairių politinių inovacijų, pavyzdžiui programų, kuriomis visuomenė įtraukiama į savivaldybės biudžeto formavimą ir pan.“ – apie priemones stiprinti savivaldą pasakojo Matas Baltrukevičius.
A. KALINAUSKAS
