Senatvė – be vienatvės
Atsisveikinome su 2015-aisiais – Tarptautiniais senjorų metais. Bet kažin kokia pagyvenusios visuomenės dalis apie tai žinojo. Dėmesio jai kaip visuomet stigo. Tik žinią apie 8 eurais nuo sausio padidėsiančią vidutinę senatvės pensiją garsiai pranešė.
Iškalbingi socialinės reklamos apie „Maltiečių sriubos“ akciją vaizdai per televiziją privertė suklusti. Vieniša senučiukė žvelgia pro langą laukdama lėkštės sriubos. Šiurpuliukus per kūną varantis balsas: tai vienintelis jos valgis. Išgirsti, kad tai buvusi mokytoja. O Dieve, tokios humaniškos, kilnios profesijos žmogus senatvėje atsidūrė visiškame skurde? Kaip koks lengvabūdis ar nevykėlis. Ir kiti panašūs varguoliai laukia lėkštės sriubos. Kai kurie vos nulaiko šaukštą. Sunkiai vaikšto, o pargriuvę nebepajėgia atsikelti. Vieniša, alkana, bejėgė senatvė. Žiauru. Sako, maltiečiai net dviem tūkstančiams panašių varguolių kasdien atneša po išganingąją lėkštę. Ar jiems nereikia orios senatvės?
Kodėl Lietuvoje į tokią vargo duobę įkrito pagyvenę žmonės? Nebeliko bendravimo? Atjautos? Nebeliko kam ištiesti pagalbos ranką? Pagyvenusi gargždiškė su nerimu kalbėjo, jog daugiabučio gyventojai nepažįsta vienas kito, nesisveikina. Tai argi padėtų bėdos ištiktam kaimynui?
„Oi ne, Vėžaičių seniūnijoje tokių vienišų, apleistų tikrai nėra. Jeigu būtų, žmonės praneštų“, – nudžiugino socialinį darbą dirbanti specialistė.
„Nesuvokiama – tokių vaizdų Kretingalės seniūnijoje nepamatysi, – tvirtino socialinė darbuotoja. – Nežmogiška net vieną uždarytą šuniuką palikti namuose.“
Anot socialinių darbuotojų, senatvė baisi, kai lieki vienišas. Betgi pagyvenusiam vienišam žmogui galima gauti paslaugas į namus. Mokama kompensacija už šildymą. Dar galima gauti nemokamų maisto produktų iš intervencinių atsargų. O jeigu virpa rankos ir linksta kojos – nebegali išsivirti, reikia prašytis į globos namus. Ne Edeno sodai, bet… Antai priekuliškiai pareiškė norą savo mieste turėti senjorų namus, kad galėtų gyventi prižiūrimi medicinos, socialinių darbuotojų ir kitų specialistų. Jų balsas išgirstas – ruošiami dokumentai patalpoms įrengti.
Pensijos iš tiesų apgailėtinos, ypač dirbusiųjų žemės ūkyje. Bet socialiniai darbuotojai pastebėję, kad senyvi pensininkai iš savo varganos pensijos dar išlaiko savo vaikus. Ir ne tik. Jie turi sąskaitas banke, spaudžia centą prie cento, gailėdami būtiniausioms reikmėms. Kai jų pasiteirauja, kodėl šykšti sau, atsako: „Anūkai neturi kur gyventi.“
Nejaugi nėra šviesių senatvės pavyzdžių? Sulaukti gilios senatvės sąmoningam ir dar mylinčių artimųjų apsuptyje – išskirtinė Dievo dovana. Pernai 100-ąjį gimtadienį minėjo 4 rajono gyventojai. Šimtamečio Vaclovo iš Šilėnų kaimo būsena sukakties dieną buvo ypatinga. Jis liepė žentui iškelti prie savo namų valstybinę vėliavą. Pakylėtas pasakojo apie savo gyvenimą, rodė dukros ūkininkės valdas. Ir labai nustebo artimieji, kai po jubiliejaus šimtametį apniko apatija. Taigi jis, tarsi sportininkas, pasiekė savo tikslą ir atsipalaidavo. Tik niekas jam neleido gulėti lovoje – ragino savo gyvulėlius šerti. Atsistojo. Ir naujas tikslas atsirado: sulaukti proanūkio.
Ne eilinis atvejis Pajuodupio kaime: vienoje troboje – dvi šimtametės seserys. Marijonai gruodį suėjo 103-eji, o Stasei eina 102-ieji. Kažkokiais sielos saitais susaistytos, viena kitos įsikibusios laikosi. Tą gyvybingumą palaiko nuoširdžiai jas prižiūrinti Marijonos anūko žmona Vilija.
Gyvenimas trapus. „Šiandien dar mini trobelės slenkstį, o rytoj – nežinia, – ištarė 90-uosius skaičiuojanti Adelė iš Šalpėnų. – Mane lanko būrys kaimynių. Ir aš nueinu. Nenuobodžiauju. Gyvenu viena, bet ne vieniša.“
