Šimtametės ukrainietės draugai – lietuviai
Kiškėnų gyventoja Larisa
L. Akulova, kurią globoja anūkė Ema su vyru Aleksandru: „Aš gyvenau tvarkingai. Man rūpėjo tik namai, vaikai, darbas. Pažinojau moterų, kurios dirbo mažiau, bet seniai jų šiame pasaulyje nėra.“
Akulova, sausio 1-ąją sulaukusi šimtojo gimtadienio, pakylėtos nuotaikos: su ypatinga sukaktimi ją pasveikino ne tik artimieji, bet ir atvykę rajono valdžios žmonės, Dovilų seniūnijos atstovai. Klaipėdos krašte praleidusi 67 metus sukaktuvininkė tvirtino, kad ši šalis jai tokia pat brangi, kaip ir gimtoji Ukraina, iš kurios kadaise išginė sovietų valdžios persekiojimas. Vargai, netektys, nepritekliai, ligos nepalaužė ilgaamžės dvasios.
Saulėlydžio spinduliai Kiškėnuose
Didžiąją gyvenimo dalį praleidusi Klaipėdoje L. Akulova 3 metus gyvena su anūkės Emos šeima Kiškėnuose. Po dviejų insultų ilgaamžė juda su vaikštyne. Po šios ligos ji prarado ir klausą, taigi moteriai reikia globos. Tačiau garbaus amžiaus sulaukusiai Larisai netrūksta gyvybingumo ir tvirtybės. Ji rodo paskutiniaisiais metais vąšeliu nertas staltiesėles, siuvamąja mašina peltakiuotus siuvinius – visą gyvenimą nepaleido iš rankų rankdarbių. Ji viena užaugino tris vaikus, sulaukė 4 anūkų ir 3 proanūkių. Visi jie įsitvirtinę Klaipėdos krašte – nė vieno užsienyje.
Šimtametė gali plačiai, detaliai ir vaizdingai papasakoti apie savo gyvenimą nuo pat gimimo.
Prieš 100 metų gimusi Odesoje, vokiečio ir ukrainietės šeimoje, kurioje kalbėjo ukrainietiškai, Larisa šneka rusiškai, o paprašyta beregint „persijungia“ į gimtąją kalbą. Ukrainietiškai ji pasakojo, kaip gražiai rajono Savivaldybės meras Vaclovas Dačkauskas bei kiti valdžios žmonės, „Sodros“ atstovai ją pasveikino su svarbia sukaktimi. „Ščira, ščira dekoju“, – šypsodamasi ištarė šimtametė.
Pamilo Klaipėdą
Septynmetė Larisa neteko tėvo – turtingą ūkininką nužudė „raudonieji“. Iš Odesos mama su pirmagime dukrele pabėgo į Tolimuosius Rytus, Chabarovsko kraštą. Ten praleido 14 metų. Larisa sutiko pirmąją meilę: 21-erių metų ištekėjo už turtingo Michailo. Po metų jį suėmė, nes „raudoniesiems“ antitarybiškai nusiteikęs žmogus atrodė pavojingas. Su sūnumi Genadijumi gelbėdamasi nuo persekiojimo, Larisa pakeitė pavardę – ištekėjo antrą kartą ir susilaukė dviejų dukrelių. Tačiau Sergejų teko išlydėti į frontą. Likusi be vyro, giminių, artimųjų, pokariu ryžosi važiuoti į Klaipėdą, nors nieko apie ją nežinojo. „Išgirdau, kad verbuojami žmonės važiuoti į šį kraštą – sutikau“, – pasakojo L. Akulova.
1947 m. ji su mažąja dukrele atvyko į uostamiestį. „Čia norėjau kurti naują gyvenimą. O, kaip sugriauta buvo Klaipėda – akmuo ant akmens… Po darbo žuvies perdirbimo fabrike ėjau valyti griuvėsių. Man patiko šis miestas – netgi toks sudarkytas“, – prisiminė šimtametė. Pasak jos, pusmetį lietuvių čia nebuvo, tik turguje sutikdavusi. „Lietuviai iš kaimo atveždavo parduoti visokiausių gėrybių – betrūko tik paukščių pieno“, – kalbėjo ilgaamžė. Bet, pasak pašnekovės, prasidėjus kolektyvizacijai, kaimo žmonės pradėjo plūsti į uostamiestį. Jie įsidarbino pramonėje.
Supratusi, jog iš Klaipėdos niekur nebevažiuos, suskato ieškoti karo metais išblaškytų savo vyriausiųjų vaikų – dukros ir sūnaus. Pastarąjį rado Gruzijoje.
Atsidavė vaikams ir darbui
L. Akulova viena augino dvi dukras ir sūnų. Ji nesutiko žmogaus, verto būti šalia. „Buvau nepriklausoma – gyvenau su vaikais“, – išdidžiai ištarė sukaktuvininkė. Savo anūkei pasakojusi, kad jos gyvenime buvo atsiradęs vyriškis, tačiau kai apsilankė namuose ir pradėjo skaičiuoti vaikų kąsnius, moteris parodžiusi duris. Taigi po darbo grįžusi namo, siuvo vatines antklodes, kurias parduodavusi turguje, kad papildytų kuklų šeimos biudžetą. Taip pat siuvinėjo staltieses, nėrė servetėles. „Laisvos valandėlės neturėjau – juk vienai reikėjo išlaikyti tris vaikus, viską dariau dėl jų“, – sakė Larisa. Ji pridūrė turinti seną siuvamąją mašiną, kurią norėtų kam nors padovanoti.
Našlei nebuvo laiko mokytis, tačiau ji baigė vakarinę mokyklą. L. Akulova, kelerius metus dirbusi žuvies perdirbimo įmonėje brigadininke, vėliau įsidarbino Klaipėdos butų ūkio tarnyboje, kurioje iki pensijos vadovavo valytojams. Per 20 darbo metų šiame kolektyve pelniusi du medalius. Įvertinimas už gerą darbą ir dabar ilgaamžei glosto širdį.
L. Akulova akcentavo labai mylinti Lietuvą, kad jos draugai – lietuviai. „Galėjau gyventi Ukrainoje, Kubanėje, Astrachanėje, bet niekur nevažiavau iš Klaipėdos“, – patikino ilgaamžė.
Čia patinka ir jos vaikams – Genadijui, Larisai ir Stalinai. Klaipėdos krašte įsikūrę ir anūkai bei proanūkiai. Taigi artimiausi giminės – šalia. Pravoslavų tikėjimą išpažįstanti moteris sakė: „Meldžiuosi: Dieve, leisk man pagyventi ir savo kojomis vaikščioti.“
