Šiuolaikinės laidotuvės: daugiau iššūkių, nei laiko gedėjimui
Artimojo netektis, be sielvarto, į namus atneša daug neatidėliotinų reikalų ir rūpesčių. Žinoma, šiuolaikiniai ritualinių paslaugų teikėjai už atitinkamą sumą gali suorganizuoti viską nuo iki. Deja, dar egzistuoja tradicijos, kurios tuština artimųjų pinigines ir vargina. Gal laikas jų tiesiog atsisakyti.
Ne gedėjimas, o giminės pasisėdėjimas
Daugelyje Europos šalių jau senokai atsisakyta tradicijos sėdėti šalia žmogaus palaikų. Mirus žmogui, giminaičiai renkasi į mišias bažnyčioje, kai tuo metu laidojimo tarnybos nulydi palaikus į kolumbariumą ar kapines. Manoma, kad su žmogumi reikia artimai bendrauti ir jį gerbti, kol gyvas, o ne valandų valandas sėdėti prie palaikų, neretai pusbalsiu svarstant, kam atiteks palikimas, ar velionis ilgai sirgo, kas jį prižiūrėjo, mirė ligoninėje ar namuose. Teko nugirsti net pasvarstymų, kad velionės anūkas nelabai panašus į jo tėvą, t. y., velionės sūnų. Tokių svarstymų nekiltų, jei su mirusiuoju būtų bendrauta artimai ir dažniau, domėtasi jo gyvenimu ir netgi, pagal galimybes, teirautasi, kokia pagalba jam reikalinga sunkiai sergant ar ištikus negaliai. Daug prasmingiau, būnant šalia mirusiojo melstis. Mat vyresnio amžiaus žmonės namuose neretai turi maldaknyges su gedulo valandoms skirtomis maldomis, giesmėmis. Vartant jas tyloje ir meldžiantis, pagarba mirusiajam ir jo nugyventam gyvenimui būtų tikrai prasmingesnė, nei svarstymai apie palikimą ir tai, ką ir kiek jis užgyveno. Europiečiams, tikėtina, būtų nesuprastas ir kambario su vaišėmis šalia velionio palaikų organizavimas. Vandens aparatai jau stovi dažnuose laidojimo namuose, o artimiesiems, atsisveikinantiems su mirusiuoju, dažnai nerūpi nei užkandžiai, nei alkoholis. Šveicarijoje teko matyti, kai velionis, tikėtina balzamuotas, buvo pašarvotas nedidelėje patalpoje šalia bažnyčios su pusiau atviru karstu. Šalia – aukų dežutė, knyga užuojautoms rašyti su vienintele kėde šalia karsto, jei kas sumanys pabūti ilgiau. Ir, žinoma, data, iki kada su velioniu galima atsisveikinti, nes vėliau jis tarnybų bus gabenamas į kapavietę.
Gedulingi pietūs: kam?
Palydėjusieji velionį į kapus įprastai kviečiami gedulingų pietų. Tai – dar vienas ir dažnai nepigus reikalas artimiesiems. Suprantama, jie skirti pagerbti ir prisiminti į amžinybę išėjusį žmogų. Gal jau metas, kviečiant į juos laidotuvių dalyvius, mandagiai užsiminti, kad už vaišes teks susimokėti patiems. Beje, jau nemažai restoranų ir kavinių, organizuojančių tokius pietus, atsisako velionio nuotraukos, perrištos juostele, ir žvakių. O patiekalus galima užsisakyti, ko pageidauja kiekvienas tiesiog iš meniu. Tereikia išvakarėse rezervuoti vietas, kiek žmonių atvyks. Pamenu atvejį, kai buvo išaiškinti „etatiniai“ gedulingų pietų dalyviai, neturintys jokių ryšių su mirusiaisiais, o tik besinaudojantys proga pasivaišinti. Kituose gedulinguose pietuose dalyvavo ligoninės, kurioje mirė velionė, slaugė. Pietų metu ji aiškino, kad su velione susidraugavo, be to, į akį krito itin rūpestingas jos vyras. Restorano darbuotojos prisiminė pietus, iš kurių vieną dalyvį, padauginusį alkoholio, prireikė išvesti. Mat jis nutarė užstalėje padainuoti. Laimei, jau randasi garbaus amžiaus žmonių, nesibaiminančių paprašyti ir netgi parašyti raštu, kaip jie turėtų būti laidojami. Viena medikė, sirgusi onkologine liga, paprašė gedulingus pietus organizuoti tik po metų ir į juos kviesti tik jai išimtinai brangius ir svarbius žmones. O kadangi jos kolegės jau garbaus amžiaus, buvo nurodyta po visų metinių proga rengtų ceremonijų iškviesti pavežėjus ir sumokėti jiems už paslaugas. Kad senjorės saugiai grįžtų į namus. Akivaizdu, kad laikai ir tradicijos keičiasi. Seniai pamirštas taurus įprotis, kuomet žmonės, sutikę ar prasilenkdami su laidotuvių procesija ir susigretinę su karstu (šiais laikais – urna) nukeldavo kepures, kaip ir leidžiant velionį į duobę. Jau atsisakoma ir didžiulių vainikų, kuriuos pakelti ypač vyresnio amžiaus žmonėms dažnai yra sunku. Ne tokie griežti reikalavimai ir aprangai. Tik visuomet, tikėtina, liks paprotys laikytis šalia velionio rimties ir elgtis pagarbiai. Puiku, kad šiandien vis dažniau po laidotuvių dalyviai spaudžia artimiesiems rankas ir išeina iš kapinių, nesitikėdami nei gedulingų pietų, nei kvietimo į juos. Juk visada yra galimybė pasimelsti už mirusiuosius. Ir tai nekainuoja absoliučiai nieko. Sakoma, kad jie yra gyvi tol, kol gyvena mūsų atmintyje.
Vilma SRĖBALIŪTĖ
