• 11 rugpjūčio, 2022
|

Skaitytojų puslapio komentaras: Turtuolis vargšas

Dalia DAUGĖLIENĖ
Gargždiškė

Tokio paties pavadinimo kino režisieriaus Arūno Žebriūno filme pasakojama tragiška šeimos istorija, kur tėvai iš visų jėgų stengiasi išlaikyti savo kuklų verslą, o vaikai tikisi, kad gyvenimas jiems bus palankesnis ir tikrai pavyks įgyvendinti jaunystės svajones. Deja… Bet ne apie filmą noriu kalbėti, o apie tai, kaip taupo turtingi, kaip šykšti smulkmenoms ir išlaidauja ten, kur šiaip, atrodo, visai nereikia. O dar labiau stebina viso to pateikimas, gražus ir blizgantis, tarsi Kalėdų Senio saldainis.


Toks saldžiai patrauklus atrodo ir mūsų rajonas, nuolat besiplečiantis, siūlantis visokių darbų, keturių vandenų skalaujamas. Ir pinigų turime daugiau už kitas savivaldybes, ir didmiestis šalia, jūra. Tad kodėl nesame laimingi? Kai aiškinamasi, kuri tauta jaučiasi tikrai patenkinta gyvenimu ir kas tai lemia, dažniausiai minima Danija. Esą, Danijoje nėra tokia ryški, tiesiog akis badanti socialinė nelygybė kaip pas mus, labai vertinamas ir gerbiamas privatus verslas, ten klesti mažos šeimos įmonės, ūkiai. Danai dirba ir uždirba, moka gyventi pagal galimybes, kurios leidžia jaustis iš tiesų oriai. Jų namukai maži, kuklūs, bet kieme matysite ir mašiną, ir motociklą, atostogų namelį ant ratų ar kokį laivelį. Vadinasi, žmonės dirba, ilsisi, keliauja ir jiems nereikia sukti galvos, kaip išgyventi. Nebent tik – kaip dar geriau gyventi. Štai ir atsakymas, kodėl nespindima džiaugsmu ir laime mūsuose, nors teoriškai tarsi visko turime, tik dalinkimės.


Optimistiškai nuteikiantis rajono biudžetas jau padalytas, nors tos dalybos ir primena vaikišką skaičiuotę – tam davė, tam davė, o tam ir nebeliko. O nebeliko, nes vienur taip jau dosniai dribtelta, lyg plačia sauja atseikėta, o kitur tik pabarstyta virpančia ranka. Tačiau toji ranka kažkodėl nedreba, kai renkami mokesčiai, kai siekiama juos kuo labiau padidinti. Tada ji greičiau griebs už gerklės, negu paleis slystantį pinigą. Gal todėl kažkaip nesmagiai atrodo situacija su Gargždų turgaus prekiautojais, kurie jau ne tik dejuoja, bet ir pagrįstai piktinasi padidėjusia mokesčių našta. Kam atrodo, kad be reikalo, juk užsidirba, siūlyčiau pastovėti prie lauko prekystalio nuo ankstyvo ryto iki geros popietės, o darbo dienos pabaigoje susiskaičiuoti pelną. Kažin ar labai džiaugsmingą motyvaciją pajusite? Verta prisiminti ir tą laiką, kai negalėjome ar bijodami viruso patys nėjome į parduotuves. Tada kur drąsiai jautėmės? Taigi, kad turguje. Skaitau apie tuos ginčus ir stebiuosi, kaip čia gali būti, kad ir turgaus direktorius nepalaiko savo darbuotojų, negina jų interesų. Ar nesusiklostė bendravimas? Gal reikia kažkokios ekstremalios situacijos, kad būtų galima pajusti šių žmonių reikalingumą. Panašiai juk atsitiko su mokytojais.


Iki pandemijos jokios teorijos nepadėjo mokytojo profesijos prestižui. Nekilo ir gana. Ir šiaip buvo bandyta, ir kitaip. Tereikėjo nuotolinio mokymo ir visuomenė atsitokėjo, pamatė, koks tai sunkus, specifinis darbas, kiek daug kant­rybės, žinių, laiko jam reikia. Dabar daugeliui tėvelių vien nuo žodžio „karantinas“ plaukai ima šiauštis, o mokytojų darbo vertinimas tapo beveik kaip senelių kartoje. Ir pagarba atsirado, ir supratimas. Gaila tik, kad į švietimo lauką vėl ateina reformos. Pradžioje skandalingai nuaidėjo naujos lietuvių literatūros programos kūrimas, dabar, šiam artėjant į pabaigą, kimbama į Tūkstantmečio mokyklų tvėrimus. Skaitant tiek švietimo, mokslo ir sporto ministrės pateiktą projekto pristatymą, tiek pačią Tūkstantmečio mokyklų programą, sunku rasti, ko jau mokytojai nebūtų girdėję ar darę. Skambios frazės, pedagoginės kalbos klišės, ir tiek: išsiaiškinti, įvertinti, sumažinti atotrūkį, sustiprinti, bet už viso to tarsi zuikio ausys kyšo pinigai, jų skirstymas, paskirstymas, perskirstymas. Tada imi galvoti, ar tai pats geriausias mokyk­lų finansavimo kelias? Ar tikrai tai šiuo metu svarbiausia? Juk mokyklose jau panaši situacija kaip su medikais – nėra kam dirbti, ypač mažesniuose miesteliuose (o kiek darbų dar teks pedagogams atlikti, kol pasirengs Tūkstantmečio mokyklos reikalavimams). Neabejotinai ir pačių mokyklų mažės. Taigi viena ranka duodam, kita – atimam.


Apskritai Lietuvoje keisti dalykai dedasi, negalima suprasti, nei kas čia vyksta, nei kaip čia mes gyvename. Viena apžvalgininkų grupė teigia, kad niekada dar taip gerai nebuvo, žmonės perka, keliauja, gerovė kyla, tuoj pasirodo viešumoje kita ir ima aiškinti, kaip viskas blogai – kainos, skolos, pinigų nėra. Toks pasijunti turtuolis vargšas, kad nebežinai, ar į Monaką keliauti, ar geriau Gargždų turguj apsipirkti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių