Skirtumas
Humoreska
Akcizą Kloiką sustabdė kelių policija. Priėjęs pareigūnas atkiša greičio matuoklį:
– Pone, viršijote greitį penkiolika kilometrų per valandą. Bauda – dvidešimt eurų.
– Kad viršijau, sutinku, – nesiginčija Kloika, – bet ne penkiolika, o trisdešimt kilometrų.
– Aš turiu vadovautis savo matuoklio parodymais, – teisinasi kiek sutrikęs policininkas. – Beje, remiantis jūsų rodmenimis, grėstų keturiasdešimties eurų bauda.
– Puiku, – išsišiepia Kloika. – Aš tiek ir noriu sumokėti.
– Aš galiu jus bausti tik dvidešimčia, – nepasiduoda patrulis.
– O jeigu pasiūlyčiau jums dešimt eurų viršaus, – prisimerkia Kloika, – gal tada susitartume?
– Kiek suprantu, brukate man kyšį?
– Gink, Dieve, kyšis būtų, jeigu dešimtinę paėmęs nebeskirtumėte man baudos. O pagal mano siūlomą variantą valstybė gautų keturiasdešimt eurų ir tamstai kliūtų dešimt. Kaip jūs į tai?
„Pirmas toks atvejis mano praktikoje, – susimąsto pareigūnas. – Rizikos jokios, visi laimime, verta išbandyti“. Jis garsiai taria:
– Rizikuojam.
– Yra tik viena problema, – krapštosi pakaušį Kloika, – ką daryti su tuo skirtumu tarp dešimties ir keturiasdešimties.
– Jokių problemų, – savo rogėse pasijaučia patrulis. – Skirtumą mes visada pasidalijame perpus.
– Puikus sprendimas, – pritaria Kloika, – duokite man penkiolika eurų, ir išsiskirstome.
Policininkas automatiškai iš savų susimoka, o grįžęs tarnybinėn mašinon pasigiria kolegai gerą reikaliuką prasukęs. Tas kad įsiuto:
– Ar tu suvoki, kaip jis tave išdūrė? Negana, kad paleidai, dar ir susimokėjai. Pakliūtų jis man.
Kitą dieną Kloika beskubėdamas papuola tam pačiam ekipažui. Dabar jau antrasis policininkas prisistato Kloikai:
– Tai, pone, vėl viršijai greitį. Ir kur taip skubam?
– Tamstų jau antrą dieną ieškau, noriu atiduoti penkiolika eurų. Jūsų porininkas vakar apsiriko – skirtumą jis turėjo pasidalinti su jumis, o ne su manimi.
– Jaunas dar, patirties neturi, – užstoja savo porininką policininkas, paimdamas pinigus.
Kloika atidavė skolą ir nuvažiavo. Patenkintas policininkas, grįžęs savo mašinon, didžiuodamasis rodo kolegai penkiolika eurų:
– Štai kaip reikia dirbti.
Abu pasidžiaugė, pajuokavo, paskui nutilo. Po kiek laiko jaunesnis nedrąsiai pradėjo:
– Tu nepyk, bet aš nebesusigaudau, kas čia vyksta: dvi dienas paeiliui sulaikome pažeidėją, nė karto jo nenubaudžiame, tik pinigais mainomės. Vieną dieną primokam, kitą atsiimam, uždarbio jokio. Nebesuprantu, kas mes tokie – policininkai ar kasininkai?
Trečią dieną Kloika vėl jiems pasipainioja. Dabar jau policininkai dviese prie jo prieina. Kaip bebūtų keista abu geranoriškai nusiteikę klausia:
– Pasakyk, kaip tu mus vis apmauni su tuo skirtumu? Mes nebesuprantame – yra jis ar ne?
– Aišku, kad yra, – šypsosi Kloika. – Skirtumas toks, kad tamstos – pareigūnai, o aš – Kloika.
Algimantas VAŠKYS
