Skrudžas

Humoreska

– Nepatinka man naujasis mūsų kaimynas, – niurzga Ona.

– Ir man jis kažkoks keistas, – pritaria Petras, – gal todėl, kad jo dienomis nematome – anksti rytais išeina, vėlai vakare grįžta.

– Gal kur nors dirba?

– Ką tu žinosi, iš tokių visko galima tikėtis, – visai neramu darosi Petrui.

– Reikėtų jį patikrinti, kol nepridarė daugiau rūpesčių.

– Šitą mes mokame.

Petras paėmė seną tuščią piniginę ir, pririšęs prie jos siūlą, numetė kaimyno kieman. Nusitvėręs antrą siūlo galą pasislėpė už tvoros, savo avietyne ir pasiruošė pasalai. Tupėti krūmuose prisiėjo gana ilgai, Petrą apėmė žiovulys, o čia dar ir saulutė iš po debesies išlindo. Kad ir pro lapų tankumyną šiluma pasiekė pasalūną ir padarė savo – Petras giliai įmigo. Tuo metu naujasis kaimynas, išėjęs iš namo, pamatė kieme gulinčią piniginę ir siūlu atsekė iki tvoros. Šposininkas knarkė net pasigardžiuodamas. „Pašposinsiu ir aš“, – nusprendė kaimynas ir, įdėjęs piniginėn penkis eurus, paguldė ją atgal. Nežinia kada Petras būtų prabudęs, jeigu ne vakarop pasikeitęs oras – staiga apsiniaukė, aptemo ir prapliupo lietus…

…Permerktas lietaus, sušalęs ir apsibraižęs į avietes, Petras grįžo kambarin, nešinas pinigine. Visiškai atsitiktinai, nieko negalvodamas pravėrė piniginę ir pamatė joje kupiūrą.

– Oho, čia tai bent, – nušvito jis, rodydamas žmonai pinigus. – Tu tik pažiūrėk – jis man penkis eurus įdėjo.

– Nematau, ko čia reikėtų džiūgauti, – atvėsino jį Ona. – Tu pats pagalvok. Prasėdėjai krūmuose visą dieną, sušalai, sušlapai ir už tai – tik penki eurai. Nė minimumas neišeina.

– Gerai sakai, – pritaria jai Petras. – Jis tikras „skrudžas“. Aš gi ne šiaip sau eilinę dieną, o šeštadienį paaukojau.

Algimantas VAŠKYS