Smurtas

HUMORESKA

Sakoma, kad žmonės su amžiumi keičiasi. Galbūt, tik ne Antanas. Vaikystėje jis buvo labai smalsus ir savo nuolatiniais klausimais kankindavo visus aplinkinius – kas tai, iš kur tas, kodėl ir kaip ir taip be galo. Šiandien, sulaukęs jau šešiasdešimties, jis išliko toks pat smalsus. Guli nuo pat ryto lovoje, nieko neveikia ir tik žmonos klausinėja:

– Kelintą vakar aš parėjau, ar griuvinėjau, kas šiandien pusryčiams, kada pietūs, ar soti bus vakarienė?

Vargšė žmonelė be jokio išankstinio pasiruošimo turi atsakyti į visus užduodamus klausimus. Visa laimė, kad ji – kaip vaikščiojanti enciklopedija, tad beria atsakymus, net neužsikirsdama:

– Paryčiais, kaip visada, kiaušinienė su kumpiu, pirmą valandą, taip.

Antanui keista, kad ji tiek daug žino, įtaria ją sukčiaujant, bet vis tingi pričiupti. Be to, jis geras vyras ir kas vakarą po visų jos darbų atsipalaidavimui paklausia paprasčiau, pavyzdžiui, kas yra nonsensas.

– Kas yra smurtas šeimoje? – įkaušęs pasiteiravo jis vieną vakarą.

Ir čia žmonelė – stop. Stovi nuleidusi galvelę, matosi, kad rausiasi po ją, bet ten tik – barščiai, kambarių tvarkymas, daržas ir kiti kasdieniai malonumai.

– Jeigu neatsakysi, gausi per kuprą, – bando jai pasufleruoti Antanas.

Žmona sutiktų gauti per kup­rą, anokia čia naujiena, bet ir jai pačiai įdomu būtų sužinoti, kas tai.

– Įsivaizduok, kad aš tave prilupu, – stengiasi padėti vyras.

– Kad čia nereikia jokios vaizduotės, – nesupranta žmona, kur anas lenkia, – užtenka prisiminti praeitą pirmadienį ar ketvirtadienį.

– Kas nutiko pirmadienį?

– Užvožei man, kad nedaviau išgerti.

– O kas įvyko ketvirtadienį?

– Apkūlei už pirmadienį.

– Vadinasi, taip reikėjo, nes buvo už ką. Sutinki?

– Žinoma.

– Tai atsakysi į mano klausimą ar ne?

– Nepyk, Antanai, pasiduodu, nežinau.

– Smurtas šeimoje – tai toks veiksmas, kai žmona gauna nuo vyro į kaulus be jokios priežasties. Kaip paprasta, o tu nežinojai.

– Iš kur aš galėjau žinoti, su tuo nesusidūrusi.

Algimantas VAŠKYS