Šnaukštuose įsikūrusiųjų žodžiai skiriasi nuo darbų
V. ir D. Nečajavai pasistatė kupolo formos šiltnamį. Tokio stiliaus žadėjo statyti ir gyvenamąjį namą.
Prieš metus į Dovilų seniūnijos Šnaukštų kaimą, senelių žemę, atsikraustę trisdešimtmečiai Valerija ir Dmitrijus Nečajavai piktinasi netoliese eksploatuojamu žvyro karjeru, nes niokojama gamta. Jie reikalauja suvienijus jėgas nutraukti šį verslą. Tačiau pačių netvarkoma sodybos teritorija, jų gyvenimo būdas stebina aplinkinius ir verčia nerimauti, ar saugūs auga jų vaikai.
„Egzotika“ apleistoje sodyboje
Atsidūrus Šnaukštų kaime, pamiškės vienkiemyje, prie vasarnamio tipo pastato, nepatikėtum, kad čia gyvena jaunų, išsilavinusių žmonių šeima su dviem kūdikiais. Kieme pririšti trys veršio dydžio šunys pasitiko nė neamtelėję. Aplinkui – piktžolės, šiemet nepaliestos dalgio ar žoliapjovės. Teritorijoje – šiukšlių maišai, griuvėsių krūvos.
Iš namelio išėjusi Valerija su dukrele Vasilisa ant rankų, sūnelis Platonas ir šeimos galva Dmitrijus patikino, kad čia gyvena jau metus – atsikėlė iš uostamiesčio, kur nuomojosi būstą. Abu su vyru – miestiečiai. Trisdešimtmetė moteris sakė gyvenusi Minske, Maskvoje. Iš ten kilęs jos vyras. Ji pasakojo baigusi teatro meno studijas Maskvoje, o jis – ekonomikos.
Valerijos močiutė, kuriai 81-eri, gyvena Klaipėdoje. Ji savo rankomis surentusi šį vasarnamį, kuriame apsigyveno šeima. Jame nėra ne tik jokių patogumų, bet ir krosnies. Sutuoktiniai sakė suspėsią iki žiemos ją pasistatyti, tik klausė, kur rasti darbščius meistrus.
Gimdė namuose
Pasak Valerijos, kelis tūkstančius kedrų savo žemėje Šnaukštuose pasodinusi močiutė sielvartavo, kad šie niekam nerūpi. Taigi anūkė su šeima prieš metus ir atsikrausčiusi, juolab kad tai nesvetima aplinka jai. Vaikystėje čia lankydavosi ir net prisiminė, kaip ožką melžusi. Ką veikia du miestiečiai šiame kaime, jeigu visa teritorija skęsta piktžolėse?
„Mes pradedame kurtis nuo nulio. Daug darbo su dviem vaikais“, – teisinosi Valerija.
Ant mamos rankų pradėjus niurzgėti mažajai Vasilisai, Valerija kilsteli marškinėlius ir ištraukia krūtį. Mažylė godžiai čiulpia, o baigusi vėl stebėtinai rami. Valerija prisipažino, kad Vasilisa gimė šioje trobelėje. Ji pasakojo, kad problemų kilo tik po savaitės registruojant kūdikio gimimą. Tėvai atsisakė skiepyti savo vaikus, taigi jie negali lankyti darželio. „Skaičiau, kad skiepai sunaikina imuninę sistemą, – dėstė Valerija. – O jeigu susirgtume? Turime savo vaistų – kedrų aliejaus, kurį patys spaudžiame ir geriame.“
Pašnekovė kalbėjo, kad jų vaikai savarankiški. Tuo nereikėjo abejoti: pustrečių metų basakojis Platonas, paėmęs už rankos, vedė takeliu tarp suvešėjusių kiečių ir dilgėlių prie tvenkinio lesinti ančių.
Piktinosi žvyro karjerais
Sukosi mintys: kas išdrįstų gyventi tokiame būste, apleistoje teritorijoje?
„Aš laiminga – kasdien darau tai, ką man sako širdis, – kalbėjo Valerija. – Žmonės turi suprasti, kad patys renkasi, ką daryti.“
Ji rodė apžėlusioje teritorijoje piktžolių stelbiamus kedrų ir kitų ne šio krašto medelių daigelius. Kai kurie jau pageltę, nudžiūvę. Piktžolėmis apžėlusioje teritorijoje sunku įsivaizduoti botanikos sodą, apie kurį pasakojo moteris. Tolėliau nuo trobelės šeima pasistačiusi kupolo formos šiltnamį. Jame tarp pomidorų ir piktžolių – senas fotelis. Susimąstymo vieta?
„Nusprendėme, kad kedras taps mūsų pragyvenimo šaltiniu. Spaudžiame kedrų riešutų aliejų, iš jo gaminame kitus produktus ir parduodame mugėse, – kalbėjo Valerija. – Už kedro sodinuką galima gauti 330 eurų, o maži pigesni – po keliolika eurų.“
Valerija sakė norinti padovanoti kedrų Dovilų miesteliui, rengti edukacinius užsiėmimus apie kedrų auginimą.
Sutuoktiniai kalbėjo, kad jiems patinka gyventi Lietuvoje, nes apie tai, kas jiems rūpi, bet kada gali pasikalbėti su seniūne, meru. Tačiau jie piktinosi, kad Šnaukštuose leista eksploatuoti žvyro karjerus, nes gadinamas kelias, keliamas triukšmas. „Atvykome gyventi gamtoje, klausytis paukštelių čiulbėjimo, o ne sunkvežimių dunksėjimo, – sakė pašnekovai. – Žmonės niokoja gamtą greičiau, nei ji pajėgi atsigauti. Mes norėtume čia sukurti grožio salą visuomenės poreikiams. Mums ne tas pats, kaip ateityje šioje žemėje gyvens mūsų vaikai ir anūkai.“
Valerija apgailestavo, kad negalinti savo minčių reikšti lietuviškai. Ji mananti, kad dėl to kyla konfliktų su aplinkiniais. Tačiau tikino, kad abu su vyru užsiregistravę į kursus mokytis lietuvių kalbos.
Pašnekovė džiaugėsi, kad Šnaukštuose randa geros sielos žmonių, su kuriais bendrauja. „Kiekviename žmoguje yra dalelė Dievo, – aiškino Valerija. – Mes norime gyventi darnoje ir meilėje su žmonėmis bei gamta.“
Stebina savo siekiais
Dovilų seniūnijos seniūnė Nijolė Ilginienė šia šeima susidomėjo po to, kai ji kreipėsi dėl žvyro karjero ir pasiūlė vienyti jėgas, kad šį uždraustų. Nečajavai Šnaukštuose deklaravę savo gyvenamąją vietą.
„Kalbėjausi su karjero savininku, kuris pažadėjo žvyruoti, laistyti kelią, kuriuo naudojasi, – kalbėjo ji. – Tačiau trokšdami grožio, turime pradėti nuo savęs: sutvarkyti savo kiemą ir panašiai. Betgi šie žmonės, kalbantys apie Visatos išsaugojimą, nesutvarko savo aplinkos.“
N. Ilginienė pasakojo, jog kaimynai baisėjosi, kad šie jauni žmonės gyvena antisanitarinėmis sąlygomis. Jai neramu, kad du kūdikius auginančioje šeimoje nesilanko bendruomenės slaugytoja. „Šių žmonių mintys ir žodžiai gražūs, teisingi, bet kaip nesiderina su aplinka, kurioje gyvena. Skundžiasi neturintys laiko. Bet nematyti pastangų žymės. Gali būti laukinė, bet ne apleista gamta. Sunku patikėti, kad krūvos šiukšlių prie namų – surinktos miške. Šeima neturi konteinerio. Jie skundžiasi dėl karjerų, kad išrausta žemė. Betgi ten nepalyginamai gražiau nei jų sodybos teritorijoje. Kodėl atsikėlėliai nori, kad įstatymai būtų pagal juos? Kyla abejonių, iš ko šeima pragyvena?“– kalbėjo N. Ilginienė.
