Sodininkų triūsą gvelbia ne tik paukščiai

Sodininkų bendrijoms sparčiai virstant gyvenamaisiais kvartalais, vis sunkiau sklypų savininkams, tradiciškai auginantiems daržoves, vaismedžius, vaiskrūmius. Jų triūso vaisius gvelbia ne tik paukščiai – į svetimą gerą taikosi vaikai ir suaugusieji. Kai kurie sodininkai bando apsaugoti savo lysves vielinėmis tvoromis, tačiau šios nesulaiko. Žmonės svarsto, ar nereikėtų įrengti spygliuotos, o gal net elektrinį piemenį pastatyti.

Šiuo metu labiausiai gundo žirnių ankštys. Atvykęs į savo sklypą sodininkų bendrijoje „Melio­ratorius“ Saulius (vardas pakeistas) nustėro: ne tik apskabytos žirnių ankštys, bet kai kurie augalėliai išrauti su šaknimis. Kaimynystėje daržus puoselėjanti moteris pasakojo mačiusi, kaip du paaugliai skynė iš svetimo sklypo. Bandžiusi sudrausminti, bet šie įžūliai atkirto: „Mums patinka žirniai.“ Sodininkas aptvėrė lysvę vieline tora, tačiau kitą dieną rado nugriautą. „Gal reikėtų spygliuota tvora apsitverti? – svarstė žmogus. – O gal net elektrinį piemenį pastatyti?“

Sodininkė Joana (vardas pakeistas) „Bangos“ korespondentei pasakojo, kad darbuodamasi savo darže pastebėjo iš kaimyno lysvės žirnius skinančias dvi mergaites. Jos čia atriedėjo gražiais dviratukais. „Kuo jūs vardu?“ – pasiteiravo. „Aš – Milda, meilės deivė“, – prisistatė viena. „O aš – Beatričė“, – nesidrovėjo kita.

Mergaičiukės pasisakė baigusios antrą klasę, mostelėjo, kurioje pusėje gyvenančios šioje sodininkų bendrijoje. Patikslino, jog kaimynės esančios.

„Bet vogti žirnius – nuodėmė, – bandė apeliuoti į mažųjų sąžinę garbaus amžiaus sodininkė. – Vaikystėje mums mama draudė nuo svetimos obels nukritusį obuolį paimti. O kodėl jūs skinate svetimus žirnius? Pradėjusios nuo smulkmenų, vėliau vogsite didesnius daiktus.“

„Ne tik mes – ir kiti vaikai skina“, – bandė teisintis mergytės.

Joana neabejojo: sodų vaikai vagiliauja ne be tėvų žinios, tylaus pritarimo. Ji prisiminė, jog prieš kelerius metus savo darže neberadusi gražios saulėgrąžos. Išbarstyti lukštai ją atvedė į vienos šeimos sodybą sodininkų bendrijoje. „Ko jūs triukšmą keliat dėl tokios smulkmenos?“ – nusiviepė tėvas.

Vaikų ir paauglių siautėjimas pastarosiomis dienomis nuotaiką sugadino ne vienam šios bendrijos sodininkui. Elvyra (vardas pakeistas) rado prie gatvės nuskabytus žirnius, o kai kurie buvo nuvirtę. Pamanė – vėjas suguldė.

Pavakare ravėdama netikėtai išgirdo vaikiškus balselius. „Aš čia prisiskinsiu daug žirnių, – ištarė mergytė, už aukštos žirnių sienos nepastebėjusi jų šeimininkės. Į priekį dviratuku čiuožtelėjusi draugė išgąstingai ištarė: „Čia – žmonės“… Sutrikusios pasuko tolyn.

Sklypo savininkė suprato, kad tai ne vėjo išdaigos, kad mergytės jau buvo svetimų žmonių auklėtos dėl žirnių vagystės. Bet po valandėlės jos vėl atriedėjo savo dviratukais. Ir vėl išgąstingai ištarė: „Čia – žmonės“… Tačiau šį kartą už jų nugaros stovėjo būrys įvairaus amžiaus vaikų ir paauglių. Šie į priekį išstūmė mažiausias, naiviausias. Liūdna, kad sodų gyventojų atžalos buriasi į grupuotes ir kėsinasi į sodininkų užaugintą derlių.

Savo vaikų neprižiūrintiems tėvams gresia administracinė atsakomybė. Bet svarbiausia, kad jie nesusimąsto apie savo atžalų ateitį: nuo adataitės – prie kumelaitės labai trumpas kelias.