Sodo priežiūrai gargždiškis negaili nei vakarų, nei savaitgalių

Gamta ir mes
4 gegužės, 2022
0

„Sodas – džiaugsmas. Jį prižiūrėti malonu“, – sakė gargždiškis R. Alšauskas, pusdienį skiriantis vienam vaismedžiui, kad jį taisyklingai išgenėtų.

Vis labiau šylant, sprogstant obelų ir kriaušių pumpurams ir artėjant žydėjimui, sodininkai stengiasi baigti genėti sodus. Triūsti savo sode gargždiškis Remigijus Alšauskas pradeda kovą ir darbo turi užtektinai beveik visus metus.

Formuoti vainiką
Buvęs rajono ekologas R. Alšauskas, kurio specialybė – miškininkystė, kiekvieną vakarą grįžęs iš darbo kelias valandas skiria savo sodui. Dieną jis darbuojasi bendrovėje, kuri šiuo metu tvarko Gargždų parką.
„Geriausias laikas Lietuvoje genėti vaismedžius yra kovo–balandžio mėnesiai, bet klimatas šiltėja, todėl galima pradėti ir anksčiau. Tačiau jei oro temperatūra –10 laipsnių ar žemesnė, šaltis gali pakenkti nupjautoms stambioms vaismedžių šakoms“, – perspėjo R. Alšauskas. Klausimas, kodėl ir kaip reikia genėti sodą, kyla tiems, kurie sodina pirmus vaismedžius ir vaiskrūmius, tačiau taisyklingai išgenėti nelengva ir patyrusiems sodininkams. „Pradedu nuo obelų ir kriaušių. Pirmiausia būtina pašalinti nudžiūvusias šakas: storas pjaunu pjūkleliu, o plonas kerpu sekatoriumi. Stengiuosi suformuoti gražų medžio vainiką, kad kiekviena šaka būtų kas pusę metro viena nuo kitos ir kad viena kitos nedengtų“, – aiškino gargždiškis. Jei šakos bus tarpusavyje susipynusios, tankios, vaisiai augdami negaus pakankamai šviesos. Pradėjus genėti, reikėtų tai daryti nuosekliai. Kai išpjautos didesnės šakos, reikia imtis smulkesnių. Nukerpamos tos, kurios auga į medžio vidų, pašalinami visi vilkūgliai. Gali būti, jei vaismedis didelis ir seniai genėtas, sodininkui prie jo teks triūsti ir visą dieną, tačiau nupjauti daugiau nei 30 proc. šakų ir šakelių nepatariama. Medžiui drastiškas genėjimas labai skausmingas.
Ne kartą yra tekę matyti, kad vaismedis turi kelias viršūnes, tačiau iš gargždiškio buvusio pedagogo, gamtininko Stasio Globio medžių priežiūros mokęsis R. Alšauskas sako, kad palikti reikia tik vieną. Jei paliksime dvi ar net tris viršūnes, medis eikvos labai daug energijos, nes viršūnės viena su kita konkuruos. Perkant jauną sodinuką iš medelyno dažniausiai viršūnė jau būna patrumpinta.
Nors tai nėra būtina, R. Alšauskas patrumpina ir beveik kiekvienos šakelės galiuką: paskutinis pumpuras turi likti šakelės išorinėje pusėje, bet kirpti reikia ne visai šalia pumpuro, o apie 2 centimetrus nuo jo. „Nukirpus smulkią šakelę nereikia užtepti, bet didesnę šaką – būtina. Tam naudoju arba sodo tepalą, arba aliejinius dažus“, – sakė patyręs sodininkas.

R. Alšausko asmeninio archyvo nuotr.: 30 metų Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Gargždų skyriui vadovavęs R. Alšauskas (pirmas kairėje) prisimena, kaip apie 1985 metus Endriejavo apylinkėse teko medžioti iš Panevėžio rajono per Šilalės miškus atklydusį stumbrą: „Stumbras buvo įrašytas į Raudonąją knygą. Turėjome arba gauti leidimą stumbro apsaugai, arba leidimą sumedžioti. Kito pasirinkimo nebuvo. Gavome leidimą gyvūną nušauti. Man buvo jo gaila. Medžiotojai vaikėsi stumbrą, o jis bėgo į tą vietą, kur endriejaviškis Petras Puidokas gyvūną maitindavo. Lygiavamzdžiu medžiokliniu šautuvu medžiotojai paleido 16 šūvių, nes niekas nežinojo, kaip nušauti. Skambinau į Vilnių, ir tada pasakė, kad taikyti reikia į papilvę, nes ten plonesnė oda. Šis stumbras buvo pirmasis, sumedžiotas Lietuvoje. Jo iškamša ir dabar yra Kauno zoologijos sode.“

Augalų įvairovė
Beveik prieš 40 metų R. Alšauskas su žmona Birute ėmėsi namo statybos darbų Kvietinių gatvėje ir netrukus pasodino pirmuosius vaismedžius. „Daug senų medžių jau teko išrauti, nes susirgo vėžiu ir nepavyko išgydyti. Aukščiausia sode yra 1983 metais pasodinta trešnė. Dar sugebu į ją įlipti ir kiek įmanoma prilenkęs šakas priskinti uogų“, – šypsojosi gerai nusiteikęs ir visada energingas gargždiškis. Jis puoselėja senųjų veislių obelis, tarp kurių yra ‘Grapšteinas’, alyvinė, ‘Auksinis renetas’. Sode auga ir dera 16 obelų, 8 kriaušės, 10 slyvų, 20 vyšnių, dvi senos trešnės, juodasis šilkmedis, du persikai ir vis sodina naujų vaismedžių. „Šeimai užtenka vienos vasarinės, vienos rudeninės ir kelių žieminių obelų“, – sakė pabandęs prekiauti savo obuoliais ir kriaušėmis R. Alšauskas. Vis dėlto nusivylęs, nes vaisių pirkėjų buvę nedaug, o uogos buvusios paklausios. Sode dera šilauogės, avietės, serbentai.
Neaptvertą sodą dažnai aplanko būrelis stirnų, kurios, pasak sodininko, didelių nuostolių nepridaro, nes su jomis šeima gyvena draugiškai – čia pat, sode, papila grūdų, obuolių, daržovių. Nealksta ir paukščiai: uogomis vasarą šeima dalijasi su giesmininkais, kuriems įkelti penki inkilai. „Svarbu landą atsukti į pietų pusę, o ne į šiaurę ar vakarus, juk paukštelis nori šilumos. Be to, tarp inkilų reikia palikti kelių metrų atstumą, nes paukščiams irgi reikia savo erdvės. O kokiame medyje inkilas, nėra svarbu: varnėnai įsikuria ir trešnėje, ir ąžuole“, – patarimų negailėjo gamtai draugiškas gargždiškis. Ežys, lapė, voverės, žalčiai irgi svečiuojasi Alšauskų sodyboje Gargždų pakraštyje.
Sodas, kuriame auga ir alyvos, ir raudonlapis ąžuoliukas, ir pilkasis kėnis, įspūdingos juodoji ir veimutinė pušys, susilieja su čia pat natūralioje gamtoje vešinčia liepa ir kitais miško medžiais.
„Trečius metus valau, tvarkau šlaitą, jame sodinu liepaites, pušaites, kaštonus, kuriuos pats pasiauginu. Man patinka dirbti tiek miške, tiek sode. Buvau paskelbęs kovą kiaulpienėms – 2 tūkstančius pernai išroviau, purškiau, bet vis tiek nepadėjo“, – juokėsi R. Alšauskas.
Jau žydi narcizai, tulpės, ateis laikas žydėti kelių spalvų ir rūšių bijūnams, šluotelinėms hortenzijoms ir vijoklinėms rožėms, kurioms prižiūrėti reikia ir meilės, ir žinių. Nei vieno, nei kito Alšauskų šeimai nestinga, o energijos semiasi iš supančios gamtos.

Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.