Sprendimas

Humoreska

Senjoras Antanas švelniai paėmė žmonos Onutės ranką ir tvirtai suspaudė savo didžiuliame delne. Ji meiliai pažiūrėjo jam į akis, tylėdama nusišypsojo. Tada abu kartu pažvelgė žemyn, į vandenį.

– Ar nepersigalvojai? – paklausė Antanas.

– Tikrai ne, daug mąsčiau ir supratau, kad kito pasirinkimo nebeturime. Kaži ar ten gilu? – Onutė kiek pasilenkė, kad geriau įsižiūrėtų, – labai jau dugnas matosi.

– Nepergyvenk, apsems, – šyptelėjo Antanas, – o jeigu trūks, įpilsime.

– Brangusis, tu net tokią akimirką neprarandi humoro jausmo, – gal paskutinį kartą vyrą pagyrė Onutė. – Ar tau neatrodo, kad tas vanduo kažkoks keistas, gal jis užterštas?

– Keistas todėl, kad stovintis vietoje, bet mums tai tik į naudą – toks niekur nenuneša, – įvertino situaciją Antanas. – Girdėjai gi vakar per žinias, kad vargšę moteriškę, įšokusią į Nemuną, ištraukė tik Kuršių mariose. Viską daro srovė. Pameni, kaip mes vaikystėje prie tavo namų į upelį paleisdavome laivelius ir lydėdavome juos iki pat tilto, o ten…

– Ten tu mane pirmąkart pabučiavai.

– Tu buvai tokia graži.

– O tu toks jaunas.

Nejučia abu pasinėrė į tuos senus laikus ir gal kokį pusvalandį vardijo įdomiausius bendro gyvenimo nuotykius. „Ar pameni, kaip aš…“?, „O tada kalnuose, kai slidinėjome ir tu apsimetei…“?, vienas kitą pertraukdami kasė iš praeities linksmiausias istorijas, palydėdami jas sutartiniu juoku ar net kvatojimu. Maloniausi prisiminimai liejosi kaip jūra, ir žiūrėdamas į tuos laimingus senolius niekas nebūtų atspėjęs, kam jie po akimirkos pasiryžę.

– Darosi šaltoka, – staiga surimtėjo Antanas.

– O aš jau išalkau,– džiaugsmu nebespindėjo ir Onutė. – Gal nebeapgaudinėkime savęs, kiek tai gali tęstis, būkime ryžtingesni ir jeigu jau nusprendėme, tai ir…

– Supratau, – Antanas giliai įkvėpė, išsitiesė visu ūgiu ir tvirtu balsu paklausė:

– Kada gausime pensijas?

– Po trijų dienų.

– Kiek dar turime kiaušinių?

– Septynis.

– Bala nematė, kas bus tas bus – dėk į vandenį du, ne – tris ir užkaisk puodą.

Algimantas VAŠKYS