Suirutė

Humoreska

Ligoninės priimamajame budėjo vyriausioji slaugė ir medicinos universiteto studentai praktikantai – mergina ir du vaikinai. „Greitukė“ į ligoninę atvežė nusilpusį žmogelį, paliko aną neštuvuose prie durų ir išskubėjo, gavusi kitą iškvietimą. Prie ligonio suskubo rūpestinga praktikantė:

– Kas, tamsta, būsite?

– Jau greitai, – lūpas sujudino suvargėlis ir sukaupęs paskutines jėgas išlemeno ausį arčiau prikišusiai studentei: na-baš-ti-kas.

– Ką atvežė? – pasiteiravo slaugytoja praktikos vadovė į priimamąjį grįžusios praktikantės.

– Kažkokį Nabaštiką, – tarė ši ir išbėgo į kitą kabinetą pasiimti ligonio kortelės.

– To betrūko, – pyktelėjo slaugytoja ir sukomandavo būsimiems daktarams: – Vyrai, į morgą jį, staigiai.

Tie nėrė laukan, jau griebs numirėlį ir pastebi, kad anas dar kruta. Išsiaiškino, kad tai – Vasiliauskas nuo konteinerių. Grįžę taip ir pranešė, kad rado tik Vasiliauską, o nabaštikas dingęs. Sėdi trise rateliu, galvas parėmę ir sprendžia, ką dabar daryti. Rūpestis didžiulis, negana to, užėjęs ūkvedys priminė, kad rytoj inventorizacija.

– Reikėtų numirėlį iš kur nors pasiskolinti, – pasiūlo vienas iš studentų, rodos, Antanas.

Slaugytoja pritaria ir apskambina kitas ligonines, kur, jos žiniomis, galėtų rastis vienas kitas amžinatilsis.

– Kai nesiseka, tai nesiseka – šiandien dar niekas nemirė, – atsiduso ji po paskutinio skambučio.

Antanas neprarado vilties ir paskambino į kažkurios ligoninės komercijos skyrių. Atsiliepė toks ponas, prieš keletą dienų skaidraus konkurso būdu tapęs komercijos direktoriumi. Prieš tai jis dirbo veršių supirkėju, tad Antano pageidavimas jo nė kiek nenustebino, priešingai, jis pasijuto savo rogėse:

– Nėra problemų, turime vieną, o kiek už jį duosite?

– O kiek norėtumėte?

Naujai iškeptas direktorius dar nebuvo susipažinęs su ligoninės specifika bei kainodara, tad skėlė įprastu stiliumi:

– Du eurai už gyvo svorio kilogramą „juodais“.

Čia jau slaugytoja nebeišturėjo, šūktelėjusi, kad tokių kainų dar niekada nebuvo, sąžinės visai žmonės nebeturi, stvėrė telefoną iš Antano rankų ir išdėjusi komersantą į šuns dienas, pasitikslino, kodėl kalba eina apie gyvo svorio kilogramą:

– Tai jis dar gyvas, jeigu teisingai suprantu? Ar ilgai toks bus?

– Kol kainą suderėsime.

Deryboms laiko nebebuvo, greitai turėjo keistis pamaina, tad išradingasis Antanas pasiūlė kitą išeitį:

– O jeigu Vasiliauską numarinus, mes apie tai ėjome antrame kurse, pamenu, gavau dešimtuką? Kas už?

– Įtraukime į balsavimą ir Vasiliauską, kad paskui nebambėtų, – pasiūlo slaugytoja, – eikite abu pašnekinkite jį.

„Pasirašė“ už butelį spirito – džiugią žinią parnešė praktikantai…

…Tuo tarpu Vasiliauskas išgėrė gautą spiritą, išsiropštęs iš neštuvų nuvinguriavo į tualetą ir ten paniro į jam įprastą komą…

…Radusi tuščius neštuvus į priimamąjį įbėgo persigandusi praktikantė:

– Nabaštikas dingo.

– Žinom, žinom, nepergyvenk, – ramina ją slaugytoja. – Tuoj kitą turėsime – tempkite čionai Vasiliauską.

Vyrukai išskubėjo, už minutės kitos grįžo sutrikę ir atraportavo, jog Vasiliauskas taipogi dingo. Slaugytojai pasidarė silpna, ji paprašė stiklinės vandens, parnešti pasisiūlė studentė. Tualete užtikusi „nebegyvą“ Vasiliauską, klykdama parlėkė į priimamąjį:

– Nabaštikas mirė.

– Tam jis ir nabaštikas, kad mirtų, – moksliškai paaiškino slaugytoja.

– Vis tiek gaila, – atsiduso studentė, – ką tik, prieš pusvalandį, šnekėjomės, ir še tau.

Slaugytoja nužvelgė ją, pakraipė galvą, o ištikimuosius padėjėjus pasiuntė patikrinti, kam čia vaidenasi.

Abu nuėjo į tualetą. Parėjo laimingi, šypsenos per sprindį:

– Ot Vasiliauskas – žodžio žmogus, kaip žadėjo, taip ir padarė, – numirė.

– Čia mums sekasi ar – priešingai? – nebesusigaudo slaugytoja. – Neškite čionai, ką turime, – aiškinsimės.

Anie būriu patraukė į tualetą. Gyvenimo užgrūdintas Vasiliauskas tuo metu jau buvo prabudęs ir palikęs ligoninę. Slaugytoja susmuko vietoje, kai grįžusieji pranešė, jog Vasiliauskas dingo, o nabaštikas kažkelintą kartą prapuolė.

…Vasiliauskas grįžęs pas savo bendražygius teiravosi, kokie čia rinkimai prasidėjo, kad jam už balsavimą visą puslitrį spirito davė.

Algimantas VAŠKYS