• 8 rugpjūčio, 2022
|

Sulos mėgėjai pavasarį dairosi į klevus ir beržus

Asmeninio archyvo nuotr.: gargždiškis J. Rimeika klevų ir beržų sulą geria nuo vaikystės.

Kai naktimis pašąla, o dienomis saulė pašildo, klevų sulos mėgėjai imasi jiems įprasto darbo: gręžia medžiuose skyles, deda latakėlius ir į indus varvina saldoką gėrimą. Netrukus ims tekėti ir beržų sula. Šių gamtos dovanų gali gauti kiekvienas, paisydamas taisyklių ir neskriausdamas medžių.


Arba raugia, arba šaldo
Gribžiniškė Milda Kiaulakienė jau 10 metų leidžia sulą iš prie namų augančių klevų ir beržų. Viename medyje gręžia po vieną skylutę tokiame aukštyje, kad sula galėtų tekėti į ant žemės padėtą stiklainį. Jei pasitaiko metai, kai klevų sulos daug ir visos išgerti neįmanoma, moteris jos užsišaldo ir turi iki pat vasaros. Klevų sula, kuri pradeda tekėti anksčiau nei beržų, žymiai saldesnė. Ją prieš geriant, pasak M. Kiaulakienės, reikia sumaišyti, nes saldumas nusistoja viršuje. „Pernai buvo prasti metai, mažai sula bėgo, tad nė nevarginom klevų – užkalėm išgręžtas skyles. Prastai pernai bėgo ir beržų sula, – prisiminė gribžiniškė. – Kad sula tekėtų, naktimis turi būti dar pašalę, o dienomis saulėta – po nakties ryte tada gali rasti artipilnį trijų litrų stiklainį.“
Saulėtą praėjusio ketvirtadienio rytą gargždiškis Justinas Rimeika Gribžiniuose, prie M. Kiaulakienės namų, išgręžė kleve skylutę, ir pradėjo varvėti pirmieji jos lašai. „Tekės gal kokią savaitę, bet tiek visiškai užtenka, kad atsigertų šeimyna ir dar kaimynus pavaišintų. Klevų sula netinka raugti, o virti sirupą neapsimoka. Pusę tonos dujų reikia sudeginti, kol išverdi – esu bandęs“, – sakė vyriškis.
Netrukus, pasak jo, kai tik truputį atšils ir beržų pumpurai pradės brinkti, pradės varvėti ir beržų sula. J. Rimeika ją pamėgo vaikystėje. Kasmet jos prisivarvina: kelis butelius užsišaldo, kad turėtų kuo svečią karštą vasaros dieną pavaišinti, o 30–50 l užraugia. Receptą sukūrė pats, o juo pasidalijo ir su krikšto dukra M. Kiaulakiene. Į stiklinį indą su beržų sula reikia dėti serbentų šakelę, juodos duonos plutelę ir citrinos griežinėlį. Tada stiklainį uždaryti, įkišti žarnelę į parištą buteliuką su vandeniu. Tris dienas palaikius kambaryje išnešti į rūsį. Taip užraugta beržų sula išsilaiko iki pat vasaros. „Būna, kad užraugiu 20 trilitrinių stiklainių. Mums skanu. Mėgsta ir vaikai su šeimomis. Labai mažiems vaikams neduodame, bet penkiametis jau ragavo“, – pasakojo M. Kiaulakienė. Jeigu kas bandys raugti pagal šį receptą, galės stebėti, kaip suloje ima skleistis juodųjų serbentų lapeliai.


Stiprina ir gražina
Kasmet beržų sulą geria ir žoliautojos Giedrės Bružienės šeima. Gerduvėniškė sakė, jog sula veiksmingiausia ne pačioje bėgimo pradžioje, bet viduryje bėgimo. O kada ji pradeda tekėti, kiekvienais metais priklauso nuo gamtos. G. Bružienė pataria skylę medyje gręžti šiaurinėje pusėje ir leistiname 1 metro aukštyje. Ji mano, kad klevų sula gerai nuo peršalimo ir kepenų ligų, o beržų sula gerina kraują, skatina kraujotaką, kraujodarą, medžiagų apykaitą, padeda atsikratyti po žiemos visokių kenksmingų medžiagų, tinka apsinuodijus. „Sulos metui prasidėjus, reikia daryti organizmo iškrovą: sveikam žmogui mėnesį ar du galima sulą gerti be pertraukos. Bet jei gersime visus metus, organizmas pripras ir gydomojo poveikio nebebus“, – perspėjo žoliautoja. Sulos stiklinę rekomenduojama išgerti nevalgius. Giedrė mano, kad 3 savaites laikantis daržovių dietos, o sulos per dieną išgeriant 3–4 stiklines, galima išvalyti po žiemos cepelinų išvargintą organizmą.
Pagyrų sulai tenka nemažai: stiprina organizmą, padeda malšinti šienligę, skatina skrandžio sulčių gamybą (su amžiumi rūgšties dažniausiai mažėja). „Beržų sulą patariama vartoti, kai vargina lėtiniai gastritai, podagra, artritas, reumatas, venų ligos, tinka persišaldžius, sergant bronchitu. Kadangi suloje yra vitamino C, tai ir kenčiantiesiems nuo avitaminozės gali padėti“, – vardijo G. Bružienė. Galvos svaigimas, nerimas, stiprus širdies plakimas, kepenų ligos, anemija geriant beržų sulą turėtų aprimti.
Pasak žoliautojos, beržų sulą galima vartoti ir išoriškai – prausti veidą, jei kamuoja spuogai, trinkti galvą, jei vargina plaukų slinkimas. Tada patartina sulą maišyti su bičių žiedadulkėmis, o kadangi jose daug spalvų, plaukų spalva gali nustebinti – tapti gana ryški.
Gerduvėniškė pasidalijo dar keliais receptais: „Beržų sula galima plikyti arbatą arba raugti sulos girą. Pašildžius iki 35 laipsnių, įdėti mielių, užraugti ir po 4 dienų galima gerti. Vartoti ilgesniam laikui sulą pakaitinu iki virimo, nugraibau putas, įdedu citrinos ir sandariai uždarau supylusi į išdezinfekuotą stiklainį. Taip išlaikau iki vasaros. Kartais gira pabąla, kartais skaidrutėlė – kaip ir agurkai, kartais pavyksta, o kartais ne.“ Tie, kurie nori kiek kitokio skonio gaivaus gėrimo, į butelį sulos gali įberti cukraus, razinų, citrinos ir laikyti šaldytuve arba rūsyje iki vasaros.
Vis dėlto pašnekovai įsitikinę, kad geriausia sulą gerti šviežią dabar, pavasarį. Šeštadienį Gargždų turguje keli prekiautojai už litrą klevų sulos prašė nuo 50 centų iki 2 eurų.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Tai žinotina


Leidžiant sulą valstybiniuose miškuose komerciniais tikslais, reikia žemės valdytojo sutikimo. Jei šiuose miškuose ji leidžiama asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, jų valdytojų sutikimas nereikalingas. Leidžiant sulą privačiuose miškuose visais atvejais reikalingas miško savininko ar valdytojo sutikimas.
Valstybei priklausančioje žemėje sulą leisti galima tik iš ne plonesnių kaip 20 cm skersmens medžių, kurie bus kertami ne vėliau kaip po 5 metų. Jei medžiai bus nukirsti ne vėliau kaip po metų, sula gali būti leidžiama ir iš plonesnių.
Toje vietoje, kur bus gręžiama skylė, leidžiama nepažeidžiant luobo nudrožti žiauberį. Skylės gręžiamos ne aukščiau kaip 1 m nuo žemės paviršiaus, jų skersmuo neturi viršyti 2 cm, o gylis 3 cm. Tarpai tarp skylių turi būti ne mažesni kaip 10 cm. Į ją įkalamas medinis latakėlis, toks medžiui sveikesnis nei metalinis.
Baigus leisti sulą, skyles reikia užkimšti mediniu kamščiu, geriausia to paties medžio, užtepti moliu ar sodo tepalu, kad gręžimo vietoje neįsiveistų grybai ar puvinys. Palikus sulos leidimo skylę neužkaltą medis gali nudžiūti arba gręžimo vietoje ims gesti mediena.
Privačios žemės savininkams, leidžiantiems sulą asmeniniam naudojimui, apribojimai netaikomi. Sula dažniausiai leidžiama iš klevų ir beržų. Beržų sula pradeda tekėti vėliau nei klevų, kuri yra ypač saldi (apie 4 proc. cukraus), beržų tik apie 1 proc. Iš beržų ji bėga ilgesnį laiką ir gausiau.
Vaistiniais tikslais sula anksčiau leista ir iš uosių bei ąžuolų, nors ji teka iš visų lapuočių.
Iš vieno medžio gali privarvėti iki 20 litrų sulos per parą, iš kai kurių prilaša net iki 100 litrų.
Atvirose vietose, ant kalvų augantys duoda gerokai daugiau ir saldesnės sulos. Medikai pataria vengti medžių, augančių šalia judraus kelio, šalikelėse ar palaukėse, kurios tręšiamos cheminėmis trąšomis.
Patikrinti, ar jau galite skanauti šį pavasario eliksyrą, geriausia aštresniu daiktu šiek tiek įpjovus medžio kamieną, jeigu ji pradeda sunktis, laikas tinkamas.
Suloje yra daug vitaminų ir mineralų, naudingų organizmui.
Laukinės augalijos išteklių naudojimas pažeidžiant nustatytą tvarką užtraukia baudą asmenims nuo 10 iki 30 eurų.
Parengta pagal Aplinkos ministerijos informaciją

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių