Sūnaus netekusi motina tiesą atrado Lietuvos Aukščiausiajame Teisme: policija pripažinta klydusi

Į redakciją kreipėsi beveik prieš porą metų sūnaus netekusi Klaipėdos rajono gyventoja (vardas ir pavardė redakcijai žinomi). Ji neslėpė dvejojusi, ar verta viešai pasakoti savo istoriją. Ne dėl to, kad bijotų – per pastaruosius metus baimė jau seniai pasitraukė. Dėl nuovargio. Tačiau moteris sako apsisprendusi prabilti tada, kai suprato, jog jos patirtis gali būti svarbi ne tik jai pačiai. „Jeigu tai padės bent vienam žmogui nepasiduoti, vadinasi, viskas nebuvo veltui“, – sako ji. Ši istorija ne apie jos sūnaus mirties aplinkybes, kurios esą kelia tam tikrų abejonių, o apie tai, kas prasidėjo po laidotuvių. Apie tai, kaip gedulas persipynė su paveldėjimo klausimais, o paprastas motinos siekis apsaugoti sūnaus paliktą turtą ilgainiui virto kova su sistema. Šiandien moteris atsidūsta: „Viena pergalė mano rankose…“
Kai nelieka laiko gedėti
Nors po sūnaus netekties praėjo beveik dveji metai, gargždiškė dar sunkiai tramdo ašaras. Tuštumos, kurią paliko vaiko mirtis, anot jos, niekas neužpildys, o skausmui aprimti reikia laiko bei ramybės, kurios moteris kol kas nemato net tolimiausiame horizonte, mat iki šiol tebesprendžiami sūnaus palikto turto reikalai, neatslūgsta ir iškart po mįslingos mirties prasidėjusi įtampa tarp artimiausių mirusiojo giminaičių, pagal testamentą tapusių jo užgyvento turto paveldėtojais, ir našle su mažu vaiku ant rankų likusios jo našlės.
Anot pašnekovės, pastarajai nuo pat pradžių labiau rūpėjo turtiniai klausimai. „Kai mano ar kito sūnaus širdys skendo skausme, o protas dar sunkiai suvokė, kas įvyko, marti dar pačią pirmąją dieną, kai mirė sūnus, ėmė nerimauti, kas perims jo verslą, mašinas, sodybą. Ji nekalbėjo, kaip jai reikės išgyventi netektį, kad sūnelis liko be tėčio, bet ėmė sukti galvą, kaip spręsis mirusiojo turtiniai reikalai“, – prisimena gargždiškė, kuri taip ir neturėjo galimybės oriai išgedėti sūnaus, nes dar gedulo laikotarpiu buvo priversta panirti į kur kas žemiškesnius rūpesčius.
Kaip pasakojo moteris, jos sūnus dar iki pažinties su žmona buvo parašęs testamentą, pagal kurį turtas paskirstytas jai, broliui ir mažamečiui sūnui iš ankstesnių santykių. Šio sprendimo vyras nekeitė nei susituokęs, nei susilaukęs antrojo sūnaus jau santuokoje. Žinoma, tai visiškai nepatiko jo žmonai. Ši, kaip teigia pašnekovė, vylėsi, kad sutuoktinis pertvarkys turtinius klausimus bent jau gimus sūnui. Matyt, ne atsitiktinai sulig sūnaus gimimu ji prisiregistravo vyro sodyboje, esančioje Klaipėdos rajone.
Tačiau tada dar niekas nė nenumanė, kokia „angis gyvena moters viduje“. Pasak gargždiškės, turto dalybos, išgyvenant sūnaus netektį, jai mažiausiai rūpėjo, tačiau ji tikėjosi, kad viskas bus sprendžiama ramiai, laikantis teisinių procedūrų ir žmogiškos pagarbos, dėl to laukė reikalingo trijų mėnesių termino, kad galėtų keliauti pas notarą.
„Tuo tarpu ji visą tą laiką gyveno sūnaus namuose. Esą kaip sūnaus vaiko atstovė. O mes, nors ir paveldėtojai, negalėjome ten įeiti“, – prisimena moteris. Mirusio vyro sodyboje gyvenusi našlė rankų sudėjusi nesėdėjo, pasak gargždiškės, ji ėmė „šluoti“ sūnaus namus. Esą iš jų buvo vežama viskas, kas išvežama: baldai, asmeniniai sūnaus daiktai, juvelyriniai dirbiniai, buitinė technika, dokumentai. „Atrodė, kad kažkas skuba ne gedėti, o pasiimti“, – sako moteris.
Matydama, kaip be menkiausios sąžinės graužaties parceliuojamas sūnaus turtas, kaip viena iš paveldėtojų ji kreipėsi į policiją, tikėdamasi, kad institucijos padės užfiksuoti situaciją ir apsaugoti turtą. Tačiau procesas, pasak jos, klostėsi vangiai – keitėsi tyrėjai, trūko aiškios komunikacijos. Vėliau nustatyta, kad iš sodybos galėjo būti išgabenta turto už daugiau nei 90 tūkst. eurų.
Vis dėlto net ir tuomet moteris dar tikėjo, kad institucijos veikia jos interesais. Ji dar nežinojo, kad netrukus pati atsidurs kitoje barikadų pusėje.
Žinutė, pakeitusi kasdienybę
Paveldėtojai nusprendė nuvykti į vietą ir nufotografuoti mirusiojo sodyboje esančios mašinos numerius, o galbūt ir patį namų kraustymo faktą, kad turėtų kaip įrodymą. Tai padaryti, paprašyta kito sūnaus, ėmėsi gedinti mama. Anot jos, 2024 metų liepos 18 dieną ji nuvyko prie sūnaus sodybos ir per tvorą jau buvo befiksuojanti ten vykstantį veiksmą, kai buvo apšaukta marčios tėvo. Pati marti esą su ja nekalbėjo, nebuvo priėjusi, tik esą pradariusi duris pašaukė į vidų tėvą. Sodyboje kartu buvo ir anūkėlio auklė. Tačiau nei su ja, nei su kažkuo kitu moteris jokio kontakto ar kalbos tikino neturėjusi. Tik nufotografavo, ką reikia, ir išvažiavo.
Bet šis jos vizitas, matyt, labai nepatikęs marčiai, nes ši iškart po jo kreipėsi į policiją ir apkaltino anytą smurtu. Tą pačią dieną moteris gavo trumpąją žinutę, kurią iki šiol prisimena kaip vieną labiausiai sukrečiančių akimirkų. Joje buvo pranešta, kad jai skirtas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis, nenurodant nei juo taikomų apribojimų, nei galiojimo termino. Kaip aiškina pašnekovė, nebuvo jokio iškvietimo į policiją, jokios apklausos, jokio bandymo išsiaiškinti situaciją. Galų gale nebuvo nei konflikto, nei grasinimų, nei fizinio ar psichologinio smurto. Gargždiškė tiesiog buvo prie savo mirusio sūnaus sodybos – namų, kurie pagal testamentą priklausė ir jai pačiai.
„Aš net nesupratau, kas vyksta. Kaip gali būti skirtas orderis, kai tu su niekuo nebendravai? Tai reiškia, kad bet kuris asmuo gali tapti smurtautoju vien dėl pareiškimo, net jei niekas nepatikrina, ar jis pagrįstas“, – sako ji.
Tačiau dar didesnis absurdas, jos žodžiais, vyko vėliau. Supratusi, kad prieš ją pritaikytas apsaugos nuo smurto orderis, moteris kartu su kitu sūnumi nuvyko į Policijos komisariatą. Ten jie pateikė paaiškinimus ir paprašė orderį panaikinti, pabrėždami, kad jokio konflikto nebuvo. Tačiau, Klaipėdos apylinkės teismo 2024 metų liepos 23 dienos nutartimi, orderis paliktas galioti.
Tiesa, 2024 metų liepos 19 dieną marti išvyko iš sodybos, tačiau šeima nusprendė laikytis nustatyto termino ir laukti liepos 25 dienos, kai sueina trys mėnesiai po sūnaus mirties ir paveldėjimo procedūros įgauna aiškesnį teisinį pagrindą. Vis dėlto net ir vengdama bet kokio kontakto moteris netrukus sulaukė naujų sankcijų.
Liepos 20 dieną, pasak jos, praėjusi pro sūnaus namus palei Minijos upę, ji sulaukė pranešimo apie skirtą baudą už orderio pažeidimą, nors į sodybos teritoriją net nebuvo įėjusi. Tačiau absurdiškumo viršūnę ši situacija neva pasiekė 2024 metų liepos 25 dieną. Tą dieną moters sūnus, pasiėmęs raktus, kartu su dviem policijos pareigūnais nuvyko į sodybą fiksuoti turto būklės. Vėliau jis paskambino motinai ir paprašė atvykti padėti surašyti pareiškimą apie galimą turto vagystę. Moteris, žinoma, atvyko. Paskui kartu su pareigūnais išvyko, tačiau nepaisant to jau grįžusi namo sulaukė dar vienos baudos už neva tyčinį orderio pažeidimą. Už tai skirta 80 eurų bauda. Pirmuoju atveju – 40 eurų.
„Aš buvau kartu su pareigūnais, kurie man jokių pretenzijų neturėjo“, – sako moteris. Būtent tada, pasak jos, tapo aišku, kad be teisinės pagalbos ši situacija nebus išspręsta. „Su kuo bekalbėjau, visi sakė tą patį – tai, kas vyksta, yra nesąmonė“, – prisimena ji. Nieko nelaukdama gargždiškė susirado advokatą ir taip užsisuko ilga teismų karuselė.
Skirtingi teismai – skirtinga tiesa
Klaipėdos apylinkės teismas 2024 metų gruodžio 13 dieną, išnagrinėjęs moters advokato skundą, su policijos sprendimu nesutiko. Teismas panaikino administracinę nuobaudą, nutraukė administracinio nusižengimo teiseną ir moteriai iš valstybės priteisė tam tikrą sumą patirtoms teisinėms išlaidoms padengti. Vertindamas bylos medžiagą, teismas pripažino, kad orderis moteriai buvo įteiktas formaliai tinkamu būdu, tačiau pabrėžė esminę aplinkybę – moters veiksmuose nebuvo tyčios pažeisti jai taikytus įpareigojimus.
Apylinkės teismas konstatavo, kad moteris į sodybą vyko paprašyta savo kito sūnaus padėti surašyti pareiškimą dėl galimos vagystės, žinodama, jog marti šiuo adresu faktiškai nebegyvena. Tai patvirtino ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai. Be to, ji yra viena iš sodybos ir kito turto bendraturčių. Teismas atkreipė dėmesį, kad į sodybą gargždiškė atvyko esant policijos pareigūnams ir kartu su jais iš jos išvyko. Nors formaliai buvo konstatuoti draudžiami veiksmai, tyčinė kaltė tokiu būdu pažeisti orderį nebuvo įrodyta.
Vis dėlto šis sprendimas nebuvo galutinis. Klaipėdos apygardos teismas, tenkinęs policijos atstovo apeliacinį skundą, 2025 metų vasario 13 dieną panaikino apylinkės teismo nutarimą ir paliko galioti pirminį policijos sprendimą. Apygardos teismo vertinimu, moteriai nebuvo būtinybės tą dieną vykti į sodybą, nes dėl galimos vagystės ten jau buvo jos sūnus, įvykio vietoje dirbo pareigūnai. Todėl, teismo nuomone, nebuvo pateisinamų priežasčių pažeisti orderį. Be to, apygardos teismas pažymėjo, kad marti tuo metu tebebuvo deklaravusi gyvenamąją vietą sodyboje, o tai, teismo manymu, reiškė, jog anyta neturėjo teisės ten lankytis ir veikė tyčia.
Tačiau gargždiškė, patarta advokato, nenuleido rankų ir ėjo iki galo, tad galutinį tašką šioje istorijoje padėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jis aiškiai konstatavo, kad apygardos teismas nepagrįstai nustatė moters kaltę, netinkamai vertino įrodymus ir nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Pripažinta, kad moteris vyko į sodybą teisėtu tikslu, žinodama, jog asmuo, kurio apsaugai skirtas orderis, ten faktiškai nebegyvena. Formalus orderio pažeidimas be tyčios negali būti laikomas administraciniu nusižengimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis įsiteisėjo. Ja panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2024 metų vasario 13 dienos nutartis ir paliktas galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2024 metų gruodžio 13 dienos nutarimas be pakeitimų. 
Nepaisant laimėtos bylos, moteris sako, kad spaudimas jai dar ilgai nesibaigė – buvo vilkinamas pinigų grąžinimas, keliami papildomi formalūs reikalavimai, nuolatinis jausmas, jog ji tebėra stebima – pareigūnai ją stabdė kone kiekviename žingsnyje ir ieškojo, prie ko galėtų prikibti. „Aš galvojau, kiek galima tyčiotis iš motinos, kuri skausme dėl netekties. Aš nekovojau dėl 80 eurų. Aš kovojau dėl to, kad nebūčiau paversta nusikaltėle“, – sako sūnaus netektį išgyvenanti gargždiškė, kurios rankose, kaip pati sako, pirmoji pergalė. Ar jų bus daugiau, paaiškės ateityje, nes šios šeimos laukia ilgas kelias, kol bus išspręsti mirusiojo turtiniai reikalai, kuriuos narplioja teismai.
Ši istorija nėra tik vienos motinos istorija. Tai signalas visiems, kurie mano, kad institucijos visada veikia tik teisingai. Kartais tiesą tenka išsikovoti, net jei ji – Aukščiausiajame Teisme.
Gintarė KARMONIENĖ