Supūskim žandus!
Perkūnas atėjo ne iš giedro dangaus. Perkūnu gražų ketvirtadienį vėl trenkė Specialiųjų tyrimų tarnyba, šįkart kyšio iš verslo priėmimu įtarusi Liberalų sąjūdžio vedlį, protą ir sąžinę Eligijų Masiulį. Beje, dar tik aną savaitę džiugiai spaudusį rankas gargždiškiams ir drąsinusį juos naujais vėjais politikoje bei permainomis kasdieniame gyvenime.
Simboliškai šioje situacijoje ataidi Salomėjos Nėries žinomo eilėraščio eilutės: „Ir vienąkart, pavasari, tu vėl atjosi drąsiai, / o mylimas pavasari, manęs jau neberasi.“ Talentinga poetė čia kalba apie žmogaus egzistencijos trapumą. Tačiau dar trapesnė yra politiko egzistencija. Vienu ypu gali sugriūti ir šiandienos, ir rytdienos karjera. Žinoma, yra išimčių. Štai socialdemokratas V. Andriukaitis išsiskalbė savo mundurą teisme ir po to tapo ministru, dabar net Europos komisaru. Galbūt ir E. Masiulis, ketvirtadienį įvardijęs juoda diena ir visgi garbingai pasitraukęs iš partijos lyderio pozicijų bei atsisakęs parlamentaro mandato, vėl sugrįš į politiką ant balto žirgo. Ir galbūt taps premjeru, kaip jam buvo pranašaujama ateinančioje Vyriausybėje.
Kas ką besakytų, kas kokį sąmokslą beįžvelgtų, kaip besibaigtų ši nesmagi pavasariško ketvirtadienio istorija, koks teismas ką išteisintų, tačiau apmaudu, kad rinkėjų pasitikėjimą būtent demokratinių vertybių deklaravimu auginusi partija tikriausiai neišlaikė egzamino pinigais. Kaip ir paksistai, „darbiečiai“, kaip ir į įvairias abejotinas istorijas vis įsiveliantys konservatoriai ir socialdemokratai. Ne šventieji puodus lipdo. Nors įstatymai apriboja partijų finansavimą tik iš biudžeto ir GPM, tačiau partijos Lietuvoje pernelyg godžiai iš bet kokios pastalės traukia bet kokius pinigus savirealizacijai. Nėra čia ko ir verslui pūstis – visgi pastarieji įvykiai rodo, kad ir kai kurių verslininkų rankos irgi nelabai švarios.
Jau antras dešimtmetis Lietuvos žmonės uoliai tarnavę prekybos centrų vilionėms šią savaitę taip pat uoliai jiems atkeršijo. Pustuštės stovėjimo aikštelės, vos dešimtys pirkėjų, klaidžiojančių tarp lentynų, – tokias nuotraukas šiomis dienomis boikoto sekėjai kėlė į feisbuką vienas kitą pagirdami už vienybę. Gargždiškiai, ko gero, nebuvo patys aktyviausi pasipriešinimo prekybos tinklų diktatui dalyviai, nes neištvėrė bent nosies neįkišę į vieną iš atnaujintų parduotuvių. Ir tenka pripažinti, jog ji atnaujinta puikiai ir prekybos salės išdėstymu, ir asortimentu, ir darbuotojų paslaugumu.
Didžiųjų prekybos centrų viešieji ryšiai išsijuosę suokia, esą trijų dienų boikotas nepadarė beveik jokios įtakos apyvartai, tačiau tai tik gynybinis atsakas. Kaip ir nuolaidų, įvairių akcijų lietus, kuris laukia pirkėjų šį savaitgalį. Tikriausiai jau nebeįstengsiantiems atsispirti galimybei apsipirkti pigiau. O ir kokias alternatyvas turime? Mažas krautuvėles? Jos nelygioje konkurencinėje kovoje gerokai nustekentos. Turgus? Ten mielų močiučių su natūraliai išaugintais ridikėliais irgi su žiburiu reikia ieškoti. O jei ir rasi, tai ir kaina bus kalafioriška.
Net premjeras Algirdas Butkevičius, daliai visuomenės piktinantis galimai per didelėmis kai kurių produktų kainomis, prekybininkus paragino atkreipti dėmesį į taikomus antkainius. „Ar jų apetitai tikrai nėra per dideli“, – pagaliau šią savaitę išdrįso viešai ištarti Vyriausybės galva, iki tol, kol kainos tiesiog akyse augo lyg ant mielių, galvos dėl to nesukęs.
Betgi beveik nušvilptai valdžiai, užsiliūliavusiai esą sėkmingu euro įvedimu, energetinio saugumo stiprinimu ir kt., bet atitolusiai nuo paprastų žmonių poreikių, dabar juk reikia kažką daryti! Nepakrutintų ir dabar nė piršto, betgi rinkimai ant nosies! Tad suirzusiai visuomenei paskubomis paberta ir gerų žinių trupinių. Juk svarstydama socialinį modelį, valdžia apsisprendė steigti fondą, iš kurio atleistiems darbuotojams būtų mokamos išeitinės. Nuo spalio sumažins PVM žaliai mėsai, o gal susimylės ir kitiems produktams sumažinti. Nuo kitų metų planuojamas didinti neapmokestinamųjų pajamų dydis esą pasitarnaus mažiausiai uždirbantiems darbuotojams. Kad tik išsipildytų tos prognozės.
Sakoma, mažas akmenėlis didelį vežimą verčia. Pasimaloninę prekybos tinklų boikotu, feisbuko gerbėjai jau vienijasi kitoms protesto akcijoms. Jie nukreipė savo žvilgsnius ne tik į kavinių dienos pietų kainas, bet ir į Seimo narių skaičių. Iš 141 norėtų bematyti 101. Kai iškyla kokia problema, viena mano kolegė sako: supūskim žandus. Supūskim, piliečiai, gal ir pavyks kažką pakeisti. Istorija tokių faktų žino.
P. S. Nenukabinkim nosies. Mūsų tikėjimą, jog ne iš kelmo esame spirti, Eurovizijoje gelbsti Donatas!
