Susigyvenkim su euru
Šventinius stalus jau nukraustėme, artimuosius emigrantus vėl išlydėjome už jūrių marių duoneliauti, studentus palydėjome laikyti egzaminų sesijos, o patys pradėjome naujųjų metų pirmąją darbo savaitę. Šįsyk paženklintą nauju patyrimu – susigyvenimu su euru.
Baigiamasis euro įvedimo, kuriam valstybė ruošėsi kelerius metus, etapas šiomis dienomis priklauso nuo eilinių darbuotojų: kasininkų, banko tarnautojų, paštininkų, pardavėjų, padavėjų, akis į akį susiduriančių su įvairiais klientais. Tikrai jaučiame dėkingumą tiems, kurie kantriai skaičiuoja pirkėjų pabertas monetų krūvas, kurie nepamokslauja už varškės pakelį kaišiojantiems dvišimtines litų kupiūras, kurie net paaiškina, kaip, kiek ir kur litai keičiami į eurus. Galime tik įsivaizduoti, kokie išsunkti šią savaitę tokie darbuotojai grįžta namo! Kokie jų įspūdžiai apie euro įvedimo procesą jų darbo vietoje? Viena pašto darbuotoja „Bangai“ sakė, kad papasakoti turėtų daug ką, bet negalinti – tai esanti konfidenciali informacija.
Per pirmąsias euro gyvavimo paras kiekvienas iš mūsų spėjome susidaryti savąją nuomonę. Mano įspūdis: viskas vyko pakankamai sklandžiai, be isterijos ir panikos. Kitų žmonių įspūdis gali būti visiškai priešingas: štai Veiviržėnuose gyventojai nusivylė pašto mobiliosios keityklos galimybėmis, vienos pagrindinės mokyklos valgykloje savaip mokiniams traktuotas Vyriausybės nutarimus esą atsiskaitant galima priimti tik penkias lietuviškas monetas kai kuriuos vaikus paliko be karštų pietų, kažkam bankomatas prarijo kortelę, o kitam norinčiam išsigryninti nuo sąskaitos nuskaitė, bet dešimt eurų neišdavė, o štai skaitytojas iš kaimo dalijosi nusivylimu laikraščio paskutiniame numeryje neradęs skelbimo, kaip šiuo laikotarpiu dirbs Gargžduose įsikūrusių bankų skyriai.
Net mažiausias patirtas nepatogumas ar stresas natūraliai formuoja ir negatyvias nuotaikas. Žmonės linkę nesklandumų naštą suversti ant valdžios galvų, nes pasitikėjimo koeficientas jos veiksmais yra gana menkas. Žmonių atmintyje dar tvirtai įsirėžusi patirtis dėl pinigų nuvertėjimo, dėl bankų griūties, dėl „prichvatizacijos“, dėl pensijų, atlyginimų apkarpymo ir vangių kompensacijų. Jei trūko informacijos dėl euro įvedimo proceso, jei kamavo baimė dėl euro keitimo kurso, jei apmaudas ėmė dėl didėjančių kainų – tai žmonės visas šias abejones adresavo valdžiai, kuri esą tik ir tyko, kaip apgauti eilinį Lietuvos pilietį. Tas nepasitikėjimo visais ir visur virusas, atrodo, yra persismelkęs net į artimiausių žmonių tarpusavio santykius. Kaip kitaip manyti, jei matai ilgiausiose keityklų eilėse besimurkdančius senukus su į laikraščius suvyniotais paplėkusių litų pundais? Tai ar kiti šeimos nariai, suaugę vaikai negalėjo padėti: atidaryti sąskaitas bankuose, kad sąskaitos konvertuotųsi automatiškai, ar pagaliau tose eilėse senolius pavaduoti? Bet, ko gero, senoliai patys nelabai ir saviškiais pasitiki. Bet čia jau valdžia nekalta: kokias atžalas išsiauginome, kaip išsiauklėjome, tokias ir turime.
Nepaisant visų nuogąstavimų, nepasitikėjimų, šįkart turime pripažinti, kad dešimt metų planavusi įvesti eurą Lietuvos valdžia egzaminą išlaikė sėkmingai. Nesklandumų Lietuvos mastu buvo labai nedaug. Tiek nedaug, kad net kritiškoji žiniasklaida gebėjo tik krislą akyje pamatyti: kai kur grąžą atidavė ne eurais, o litais, kažkas graudenasi, kad litų kupiūrų piniginėje buvo daugiau, o dabar eurų už tą pačią sumą – ženkliai mažiau. Tai ne skandalai, tik nuobiros.
Šioje perėjimo prie euro istorijoje įdomiausia yra tai, kad dalis Lietuvos žmonių, kartu su tikrais varguoliais nuolat dejuojančių dėl finansinių nepriteklių, pasirodo, turi prikaupę tiek pinigų, kad net valdžia išsižiojo. Per pirmąsias euro įvedimo Lietuvoje dienas Lietuvos paštas iš gyventojų surinko daugiau kaip 120 mln. litų. Vien per sausio 5 d. pusdienį paštuose surinkta beveik 45 mln. litų. Tai – iki šiol rekordinė per tokį laiką surinkta suma.
Tik jau nesakykit, kad tuos pinigus sunešė vien turtuoliai – anie kojinėse pinigų seniai nebelaiko. Pripažinkime, dar kartą pasimatė dalies mūsų žmonių veidmainystė: nuolat virkauja dėl nepriteklių, gaili sau skalsesnio duonos kąsnio, o kai ateina laikas pinigus keisti, žiūrėk, labiausiai nervinasi: ką daryti, ką daryti, kur juos saugiausiai dėti? Ir ko čia pykti ant Prezidentės Dalios Grybauskaitės, pasakiusios, kad tuose grynųjų pinigų srautuose yra ne tik santaupos, bet dalis ir šešėlio. Pagalvojus baisu, koks jis didelis!
Iš euro zonos plūstančios nuviliančios naujienos, Graikijos kaprizai – gal ir ne pačios palankiausios aplinkybės džiugiai pasitikti naujuosius pinigus. Bet tai ir ne pagrindas nusivylimui. Pagyvensim – pamatysim.
