Svetima laimė
Viena tarptautinė loterija pastarosiomis dienomis verčia ūžti visą Europą – 16-oje valstybių bilietus perkantys smalsuoliai varžosi dėl sprogstančio aukso puodo – 90 milijonų eurų. Rekordas! – skelbia televizijos, o mes akimirksniu prisifantazuojame, ką veiktume su tokia protu nesuvokiama suma. Nebūtų gaila net valstybei atiduoti mokesčių, nes ir likę pasakiški milijonai eurų reikštų sumą be pabaigos. Kas visą giminę užklotų pinigais, kas taptų verslo magnatu, kas į kosmosą raketa iššautų… Kai pagaliau sprogęs aukso puodas subyrės ne į mūsų kišenes, savaime suims pyktis, kad ir vėl prieš akis – suskilusi gelda: tas pats darbas, tas pats atlyginimas, ta pati rutina ir sena mašina.
Taip dažnai svetimos laimės spinduliuose mėgstame pasišildyti galvodami, kad būtų visai neblogai atsidurti kokio nors laimės kūdikio vietoje. Štai visai neseniai vykusiame Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos posėdyje politikai ginčijosi, bet galop pakėlė atlyginimus Administracijos direktoriaus pavaduotojams. Po mokesčių kiekvieną mėnesį jie uždirbs daugiau kaip 1 200 eurų. „Tai bent pinigėliai!“ – neabejotinai pajuto pavydą varguoliai ir vėlgi pabandė įsivaizduoti juos savo sąskaitoje. Nėra ko slėpti, kad tokiomis algomis retas darbdavys lepina, o visuomenė vis dar instinktyviai vadovaujasi primityviu požiūriu, kad valdiškame darbe niekas nugaros nelenkia. O iš tiesų net patys valstybės tarnautojai užstoja savo vadovus ir jų algų jau nepavydi. Politikų batalijos dėl atlyginimų neigiamai vertinamos būtent dėl bendro intereso – valdininkas savaime laikomas kenkėju, o tokį įvaizdį formuojame patys pavydėdami, kad ir vėl alga kyla kažkam kitam, ne savam. Kostiumą vilkintį valdininką (ar kostiumėlį – valdininkę) kažkodėl dažniausiai palydime kažkokiu tarp pykčio ir pavydo įsimaišiusiu jausmu. Jaučiamės galintys skaičiuoti jo pinigus, darbo valandas ir net prekes „Maximos“ kasoje.
Tas pats įvyko ir „Bangai“ neseniai paskelbus regis puikią žinią, jog Lietuvos atstovams „Eurovizijos“ dainų konkurse Klaipėdos rajono savivaldybė skyrė 10 tūkstančių eurų. Monika Linkytė, pasirodysianti su popmuzikos dievaičiu Vaidu Baumila, nesikrato gargždiškės šaknų ir pati buvo atvykusi prašyti mero oficialios paramos. „Vaivorykštės“ gimnazistė, Gargždų muzikos mokyklos absolventė talento dėka pasiekė Lietuvos popmuzikos viršūnę (galbūt ne už kalnų ir Europos), bet vietiniai skeptikai ir vėl skaičiuoja: kas vargsta be darbo, kam prie pensijos verčiau dešimtinę būtų pridėję ar našlaičiams atidavę. Lietuvių tralialiuška esą vis tiek nuskęs tarp konkurentų, tad kam dabar mūsų pinigus kokioms nors „puškoms“ ant scenos išleisti.
Virkautume, jei valdžia nieko nebūtų davusi. Ką čia virkautume – keltume skandalą. O štai kai davė, tai per daug davė. Kokia suma eurovizininkams būtų buvusi optimali, nekelianti liaudies balso? Šioje situacijoje (gal dėl to, kad esu jauna ir klausau popso) vienareikšmiškai palaikau politikus, nusprendusius solidžiai prisidėti prie dueto sėkmės. Gi Monika – iš rajono, kuriame Lietuvoje gyventi geriausia. Gal jau pamiršome? Turbūt ateisite į koncertą, kurį atlikėja yra pažadėjusi gimtajam miestui?
Visuomenės susipriešinimas visos šalies mastu šią savaitę jaučiamas ir dėl šauktinių kariuomenės. Pagaliau paskelbus šaukiamųjų sąrašus mes ir vėl skubame ieškoti naudos sau – tikriname namiškių pavardes ir atsikvepiame jų neradę. Arba nusišypsome radę pažįstamo. Tuoj pat įvertiname jo paties ar tėvų įtaką (kaži, kaip „po blatu“ gaus medikų išvadą, jog nėra tinkamas), patraukiame per dantį, kad teks gyventi be mamos pietų ar draugės šalia. Žiniasklaida tame iščiupinėtame sąraše tuoj pat atrado ir žymias pavardes. Kaip didžiausia sensacija pateikta tai, kad kariu teks pabūti Artūro Zuoko ar Arvydo Sabonio vaikams. Tai skelbiama su potekste, esą, na, štai turtingi tėveliai, ir jūsų vaikai taps žaliaveidžiais pelkių plikiais. O gal iš tiesų tie žymūs vaikai – lyderiai, kurie nesivaiko pinigų loterijose ir nepavydi svetimos laimės? Prapulti gresia tik savimi nepasitikintiesiems ir į svetimą lėkštę pasižvalgantiesiems.
