Svetingumo suvokimą keičia laikas
„Pajutau, kad Gargžduose esu laukiama, pasitikote prie durų, nusišypsojote, esate svetingi, todėl ne kartą dar norėsiu pas jus atvykti“, – sakė L. Laurinčiukienė, žvelgdama į auditoriją.
Kas yra tikrasis svetingumas, kokios pagrindinės svečių priėmimo taisyklės ir dar daug subtilių smulkmenų vieną popietę susirinkusiesiems Jono Lankučio viešosios bibliotekos skaitykloje į renginį „Svetingumas – ne vien stalo vaišės. Svečių priėmimo etiketas“ atskleidė švietimo žurnalistė, aukštųjų mokyklų dėstytoja Lidija Laurinčiukienė.
Pagarba nuo durų
Teatre svetingumas prasideda nuo rūbinės, namuose – nuo durų. „Jeigu kviečiamės svečių, turime tapti jiems šviesos ir šilumos šaltiniu, kad į mus žiūrėtų kaip į saulę. Svečias – brangus žmogus, tad būtina jam rodyti pagarbą, dėmesį, pavaišinti, bet stalas neturi lūžti nuo įvairiausių valgių“, – priminė žinomas tiesas L. Laurinčiukienė.
Svetingumo suvokimas per amžius keitėsi. Vyresnės kartos žmonės svetingumą dažnai supranta kaip vaišingumą ir nuolatinį raginimą, tačiau suteikti svečiams malonumą galima kitais būdais – ne pilnomis lėkštėmis maisto, o jo pateikimu, maloniu, mandagiu bendravimu, sugebėjimu nustebinti, sužavėti, sukurti ypatingą nuotaiką.
„Ne nuvargusios nuo ruošos turime pasitikti svečius, o pasipuošusios ir su šypsena. Nekvieskime žmonių iš pareigos, o jei pakvietėme, jie turi sulaukti tokio dėmesio lyg būtų karaliai. Todėl prie durų pasisveikinkime su kiekvienu paduodami ranką, taip perduodami savo šilumą, ir pasakykime, kaip laukėme“, – patarė L. Laurinčiukienė.
Svarbiausia įspūdžiai
Ar įmanoma, kad prie vieno stalo gerai jaustųsi vieni kitų iki šiol nepažinoję ar nemėgstantys žmonės? Lektorė pripažino, kad tai įmanoma, o šventės šeimininkas pirmiausia turėtų pagalvoti, ką šalia kieno sodinti ir kortelėse ant stalo nurodyti svečių vietą. „Tačiau nebūtina visas šventes sėdėti prie stalo. Viena mano draugė į savo jubiliejų pakvietė taip: „Gerbiamasis ir gerbiamoji, kviečiu jus į savo 55-erių metų gyvenimo kelionę. Ji truks nuo 9 iki 23 val. Didžiausia dovana man – jūsų buvimas ir jūsų gebėjimas, jeigu jūs būsite pasiruošę padovanoti ką nors neapčiuopiamą. Renkamės 9 val. Juozapavičiaus aikštėje. 9 val. nėra 9.05 val.“
Dar buvo nurodyta patogiai apsiauti ir pasiruošti bet kokiam orui. 9 val. susirinkę 48 svečiai autobusu pajudėjo jubiliatės gyvenimo keliais: bažnyčioje, kurioje ji buvo krikštyta, pasitikęs klebonas, skambėję varpai, po to lankę artimųjų kapus, o prie ežero svečiai dovanoję „neapčiuopiamas“ dovanas: dainas, šokius ir kt. „Dar tokio malonumo nebuvau patyrusi. Manau, kad kiekvienas norėtumėte pabūti netradiciniame gimtadienyje, juk labai svarbu, kad turėtume ką prisiminti“, – šypsojosi L. Laurinčiukienė.
Abipusis mandagumas
Geras pobūvis nebūtinai turi trukti iki paryčių. Laikas nereiškia kokybės. Kad dažnai lietuviai iš šventės užsimiršta laiku išeiti, L. Laurinčiukienei pritarė ir klausytojai.
„Nepamirškite svečiuose mandagumo žodžių „ačiū“, „prašau“, „atsiprašau“. Neverskite nepatogiai pasijusti šeimininkų sakydami, kad to ar ano negeriate ar nevalgote. Net jei nemėgstate, pavyzdžiui, šampano, pakelti taurę kartu su visais privalote“, – teigė lektorė. Mitybos specialistai pataria pobūvyje iš visų patiekalų išsirinkti tris ir prisiminti, kiek telpa į skrandį, kad netektų dejuoti, kad persivalgėme. „Niekada taip nesakykite, juk šeimininkas nekaltas, jei neturite saiko, – perspėjo lektorė. – Be to, pasak etiketo žinovo A. Lydekos, aukščiausias pilotažas, kai maistas valgomas lėtai ir kąsnis kramtomas nuo 16 iki 23 kartų.“
Šventės neapsieina be dovanų. Kad gavus nereikalingą ar nepatinkančią netektų sukti galvos, kur ją dėti, L. Laurinčiukienė pateikė savo draugės pavyzdį. Moteris jau 7 metus prašo nenešti dovanų. Atėję svečiai į taupyklę įdeda pinigų draugės kelionėms.
„Dovana gali būti ne brangus daiktas, kokios vertės vėliau norėtų gauti ir dovanojantysis, o, pavyzdžiui, pačios iškeptas pyragas ar kažkoks patiekalas, – idėjas sufleravo lektorė. – O jei esate šeimininkas, parodykite dėmesį savo svečiams maloniomis smulkmenomis. Vienoje šventėje visi svečiai gavo po gražų obuolį iš jubiliatės sodo su prisegta ant kotelio padėka, kitoje – knygos skirtuką, pati esu dariusi visiems po angeliuką. Atsidėkokime žmonėms, juk jie sukūrė mums šventę. Ir nepamirškime už gautas dovanas padėkoti, tik nesakykime, kad nereikėjo išlaidauti.“
Prasideda pakvietimu
Kadangi svetingumas prasideda nuo pasiruošimo šventei, L. Laurinčiukienė pataria iš anksto apgalvoti, kur, su kuo, kiek laiko švęsti, kiek skirti pinigų, susirašyti visus darbus. „Prezidentas į renginį kviečiamas prieš metus, Ministras Pirmininkas – prieš 7–8 mėnesius, o mes savo svečius pakvieskime prieš 45 dienas. Prieš 30 dienų išsiųskime kvietimus. Jei nusprendėme, jog gimtadienis bus teminis, nurodykime temą, pavyzdžiui, taškuotas, jūrinis ar kt. Priminkime apie šventę likus dviem savaitėms, prieš kelias dienas paskambinkime, o išvakarėse pasakykime, kaip laukiame“, – mokė etiketo lektorė. Šventė turi būti orientuota į konkrečius žmones, joje derėti unikalumas ir netikėtumas, intelektualumas ir elegancija, kitoniškumas ir saikingumas. „Jei svečiams pažadėjote, kad pasidalinsite šventės nuotraukomis ar filmuota medžiaga, tai turite padaryti per 3–5 dienas, tačiau per 24 valandas privalote parašyti žinutę arba paskambinti ir padėkoti už tai, kad jie buvo kartu su jumis“, – ragino L. Laurinčiukienė.
