Šviesos!
Lažinuosi, kad perskaitę pavadinimą pagalvojote, jog priekaištausiu elektros paslaugų tiekėjams, kurie prieš porą savaičių siautėjant stipriam vėjui nespėjo visiems vienu ypu atkurti energijos tiekimo. Ot ir ne! Gal jie ir nusipelno priekaištų, bet šiandien daugiau pasigendu ne buitinės, o dvasinės šviesos pačiuose mumyse. Ne tos, akropoliuose akinančios, ne fejerverkų gausme švytinčios, tiesiog mūsų kasdienybėje, mūsų požiūriuose, mūsų santykiuose, deja, vos rusenančios.
Nepaliauju stebėtis, kad net advento metu, kai tiek daug raginimų santarvei, ramybei, gėriui, nerandame savyje stabdžių bent šiek tiek keisti savo mąstymą, bet jau elgseną. Nežinau, gal tai sutampa su pilnaties ciklais, bet redakcijoje ir šiuo metu užplūsta lankytojų srautai, ne tik gera linkinčių, bet ir uoliai keikiančių visa, kas vyksta aplinkui: Lietuvos valdžią, rajono valdžią, kliūva ir Lietuvos prezidentei. Tokie interesantai nesidrovėdami uoliai kursto ir žurnalistus ne tirti konkrečią situaciją, ne kritikuoti faktų pagalba, bet tiesiogine to žodžio prasme keikti. Esą tie valdžiažmogiai neraliuotieji to tik ir verti. Po velnių – mėgstamiausias kai kurių pagiežingųjų klientų priežodis. „Po velnių, kas čia toj Lietuvoj daros, koks durnius tą aurą (taip ir taria – ne eurą, o aurą) sugalvojo įvesti?; Po velnių, ko ta prezidentė prieš Rusiją šoka?; Po velnių, kur rajono valdžia žiūri, kad mūsų gatvė dar neasfaltuota?“ – čia tik įniršusiųjų pykčio nuotrupos, kurias redakcijoje tenka norom nenorom išklausyti.
Tikėsit ar ne, bet būtent rašant šias eilutes, slenkstį peržengė dar vienas interesantas su replika: „Velniai rautų tokius Tarybos narius, kurie viena ranka sveikina ilgaamžius, o kita balsuoja už šiukšlių pabranginimą“. „Mano pavardės nerašykit“, – patikslina revoliucingai prieš artėjančius savivaldos rinkimus nusiteikęs pašnekovas.
Niekada neatstumiame žmonių, kurie turi savo nuomonę, kurie ateina į redakciją pasidalinti realiomis problemomis tikėdamiesi, kad viešumas padės jas išspręsti. Mes patys mokomės kritinio mąstymo ir tuos pradmenis siekiame įtvirtinti ir mūsų skaitytojų būryje. Bet tikrai nerašysime tokių straipsnių ir nespausdinsime tokių laiškų, kurie prasilenkia su Visuomenės informavimo įstatymu, pagaliau su elementariu padorumu.
Pagaliau susivokime, supraskime takoskyrą, kas yra kritika (valdžios atžvilgiu ji būtina – kitaip užmiega ant laurų), ir kas yra juodinimas, vienos pusės absoliuti tiesa. Dažniausiai mūsų keikūnai neturi faktų, bet turi vieną, jų požiūriu, nenuginčijamą argumentą: visi esantys valdžioje yra veidmainiai, pasipūtėliai, kvaili ir godūs. Pastebėjimas tokiems niurzgiantiems ir pastiprinimo vis iš peklos besišaukiantiems: ne kas kitas, bet patys gi tokius ir išrinkot, o jei nerinkot, vadinasi, savo abejingumu irgi padėjot tokiems nevertiems į valdžią ateiti.
Tiesa, dar vienas itin drastiškai nusiteikusių mūsų pašnekovų tikėjimas – esą prie ruso buvo geriau, o ir dabar būtų geriau, jei jie Lietuvą stipria ranka valdytų, – šiomis dienomis, kaip visi stebime, sparčiai bliūkšta. Kas dabar darosi su didžiosios kaimynės ekonomika, žmonių santaupomis, kokia devalvacijos pirkimo sukelta karštinė!? Ar norėtumėte kas nors dabar atsidurti eilinių Rusijos gyventojų vietoje? Ir ne Lietuvos prezidentė sugriovė tą įsivaizduojamą gerovę Rusijoje. Dabar jau ir akliems, kurtiems akivaizdu, kad Vakarai – JAV ir Europos Sąjunga – tikrai neliko nuošalėje. Jie nesireklamuodami parodė Rusijai, kad tarptautinių taisyklių nesilaikymas turi savo kainą. Ir kaip gi mūsų skeptikai bevertintų – V. Putino ambicingi reikalai pradėję itin blogėti dėl krintančios naftos kainos blogės ir toliau, jei jis ir jo svita neatsikvošės. Žinoma, saugiau ir ramiau būtų, kad mūsų kaimyninei šaliai viskas visgi susiklostytų kuo palankiau, bet šiuo metu yra kaip toj patarlėje: kaip pasiklojo, taip išmiegojo.
Tikrai nenorėjau vos keletui dienų likus iki šv.. Kalėdų kalbėti tokiomis bjauriomis temomis. Juk mūsų aplinkoje turime kuo pasidžiaugti, o ypač prieššventiniu metu rajone vis labiau prigyjančiomis aukojimo, bendruomeniškumo, kūrybiško požiūrio tradicijomis.
Geri darbai, ar jie daromi tylomis, ar viešinami – vis tiek yra geri darbai. Ir jau tik nesigąsčiokite ir nesikrimskite, kad negalite paaukoti labdaringų organizacijų skelbiamoms sąskaitoms. Yra kur kas paprastesnių būdų įsileisti savyje šviesos: padrąsinkite ligonį, pagirkite kolegą, skirkite savo brangaus laiko draugo išsipasakojimui, parašykite sveikinimą seniai matytam kursiokui. Matysite, kaip prašviesės.
