Taškas

Humoreska

Petras baigė tuštinti penktą butelį alaus, kai priėjęs sūnelis paprašė išspręsti uždavinį.

– Nėra problemų, sūnau, – atsiriaugėjo tėvas, – skaityk užduotį.

– Per kiek laiko Antanas nueis iš taško A į tašką…

– Na, to jau per daug, – Petras sugraibė telefoną ir po minutės jau skaitė moralą mokytojai: – Ko jūs ten vaikus mokote, ar jiems spręsti, kaip Antanui iš vieno „taško“ pasiekti kitą…

– Atsiprašau, – teisinasi mokytoja, – taip staiga negaliu atsakyti, gal tikrai kokia klaidelė įsivėlė.

Tėvas palinko virš vadovėlio.

– Radau klaidą, – po minutės nušvito. – Antanas gi nebegeria, ko jam vaikščioti, nebent ekspeditoriumi įsidarbino. Tuoj mes išsiaiškinsime.

– Labas, Antanai, ar žinai, kad į spaudą papuolei? Pasigyrei, kad metei gerti, o čia rašo, kad po senovei varinėji iš „taško“ į „tašką“ ir dar kokiu greičiu, – Petras pasisuka į sūnų, – koks ten Antano greitis?

– Septyni kilometrai per valandą, – garsiai raportuoja sūnus. – Kaip sprinterio.

– Oho, tai bent, – stebisi Petras, – ar girdėjai, Antanai? Lakstai kaip koks printeris.

– Koks dar printeris? – nervinasi anas. – Kur tu tas nesąmones skaitai, kas jas parašė?

– „Baltos lankos“.

– Tau pačiam nuo gėrimo „balti arkliai“ vaidenasi, – pašnekovas numetė ragelį.

Tuo tarpu kantriai laukęs sūnus vėl priminė apie save:

– Tai padėsi man, tėveli, ar ne? Mokytoja sakė, kad tas uždavinys gana lengvas – tiktai vienas nežinomasis.

Kad ir nenorom, tėvas paėmė vadovėlį ir vėl susinervino:

– Ką ta mokytoja nusišneka – čia pilna nežinomųjų. Ką aš galiu išspręsti, jeigu nežinau, kur tas „taškas“ A, kur – B ir dar neaišku, ar jie mūsų mieste atsidarė. Balamūtina jaunąją kartą nors tu ką.

Algimantas VAŠKYS