Tikėjimas savo valdžia
„Į laikraštį apie tai reikia rašyti“, – iki šiol prisimenu vaikystėje girdėtus gimtojo kaimo žmonių žodžius. Tuomet jie emocingai aptarinėjo visus sukrėtusį įvykį. Dori kaimiečiai viešumą suvokė kaip veiksmingą auklėjimo vaistą: kokia gėda, kai apie nepadorų elgesį sužinos aplinkiniai… Ir tikėjo, kad žmogus pasikeis.
Tik vėliau sužinojau, kad laikraštis – dokumentas: dienos, savaitės, mėnesio, metų. Išsaugota laikotarpio istorija, žmonių gyvenimo nutikimai. O auklėjamasis poveikis?
Kadaise rajoniniame laikraštyje atlikdama žurnalistinę praktiką, pagauta jaunatviško entuziazmo pakeisti pasaulį, parašiau keletą kritinių žinučių iš miestelio gyvenimo. Niekas nepasikeitė. Tik vietos valdžios idėjinis darbuotojas paskambino į redakciją, kodėl ta studenčiokė drumsčia jų ramybę? O juk rajono laikraštis buvo partijos ir valdžios organas… „Žinai, ir aš jaunystėje tikėjau, kad parašius į laikraštį visas negeroves galima ištaisyti“, – ištarė redakcijoje dirbusi pusamžė atsakingoji sekretorė.
Kai pradėjau dirbti „Bangos“ laikraštyje, jis buvo dvigubai jaunesnis. Atrodė, kad žinau, apie ką rašyti ir ką nutylėti. Prisimenu, parašiau reportažą iš buvusios Priekulės ligoninės. Nuoširdžiai klausiausi ir užsirašiau medikų mintis, pateikiau jas savo rašinyje. Netrukus kolega į ausį pasakė: „Iš partkomo paskambino: tu negalėjai apie vieną seselę rašyti“. Kodėl? „Ji buvo tremtinė.“
Atkūrus nepriklausomybę, ketvirtąja valdžia vadinamai žiniasklaidai, šiuo atveju „Bangos“ laikraščiui, tuomet savo valdžią buvo „delegavusi“ rajono prokuratūra. Būdavo, ateina į kabinetą žmogus, klesteli ant kėdės ir, pasidėjęs ant stalo kažkokius popierius, neprašytas pradeda pasakoti painią, dažniausiai apie žemės grąžinimą, istoriją. Kai pertraukdavai, jog toje sudėtingoje situacijoje laikraštis negali padėti – reikalingas teisinis sprendimas, žmogus atšaudavo: „Mane prokuroras pas jus atsiuntė.“ Žinoma, malonus toks pasitikėjimas, tik maža naudos žmogui, atėjusiam pagalbos į redakciją, o ne į prokuratūrą.
Dabar jau valdžia nebesidalijame – žinome, kas kam priklauso.
Tik kartais skaitytojai nori griebti ketvirtąją valdžią už gerklės. Ne visi suvokia laisvo žodžio svarbą demokratinėje visuomenėje.
Vidury baltos dienos į kabinetą įsiveržė įniršęs pilietis: „Kodėl apie mane į laikraštį parašėt? Primelavo policininkai – aš nevairavau girtas. Manęs nenuteisė – teismo nebuvo. Kas nurodė apie mane rašyti? Jau antrą kartą“, – šėlo pilietis, reikalaudamas atsiprašyti, grasindamas teismu, žiniasklaida. Kartu su juo buvusiai moteriškei liepęs filmuoti. Aplinkui šmirinėjo mažametis vaikas. Gal tai buvo pamoka sūneliui, kaip tvarkytis gyvenime? Kolegės užuodė nuo vyriškio sklidusį alkoholio kvapą.
Jo įsiūtį sukėlė tai, kad „Bangoje“ paskelbėme, jog tarp nuteistųjų, bandžiusių papirkti pareigūnus, buvo ir jis. Vyriškį sulaikė girtą prie vairo – pripūtė 1,56 prom. Siekdamas, kad nebūtų užfiksuotas administracinės teisės pažeidimas, policininkams siūlė kyšį. Ir baudžiamoji byla atsidūrė teisme. Tačiau teismo posėdžio nebuvo, nes nusikaltimo aplinkybės buvo aiškios, kaip ant delno. Taigi teismas, gavęs prokuroro pareiškimą su bylos medžiaga, priėmė baudžiamąjį įsakymą: nubausti 608 Eur bauda. Pasak Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro Mamerto Pauliko, baudžiamasis įsakymas prilygsta nuosprendžiui. Bet ne girtai galvai tai suprasti.
Džiaugiuosi, kad skaitytojai laukia mūsų laikraščio. Nors kažin ar visų lūkesčius pateisiname. Vieni sako, kad per daug negatyvios informacijos, kiti priekaištauja, jog trūksta kritikos. Genys margas, skaitytojai dar margesni, o gyvenimas gražus. Mes stengiamės kuo objektyviau jį atspindėti.
