Tikroji labdara – dalijimasis iš širdies

Artėjant gražiausioms metų šventėms susimąstome, kaip pradžiuginti ne tik artimuosius, bet ir stokojančius žmones, išpildyti likimo nuskriaustų vaikų svajones. Tai galimybė praturtinti save: dovanojamos dovanos grįžta.

Sušildyti gerumu

Kiekvieno pirmadienio pavakarę Gargžduose, pastate priešais bažnyčią įsikūrusio parapijos „Carito“ patalpose, šurmuliuoja žmonės. Vieni atneša nebereikalingų drabužių, avalynės ar patalynės, o kiti ateina jų pasirinkti.

„Šiuo metu labiau laukiame tų, kuriems reikia, – šypsojosi „Carito“ skyriaus vedėja Danutė Žvirzdinienė. – Neturime, kur sukrauti, todėl priimame tik sezoninius rūbus, avalynę, o patalynės visada trūksta.“ Ji priminė, kad daiktai turi būti tvarkingi, švarūs. Prašoma nešti nedidelius kiekius.

Prieš kelerius metus kelią į Visuomenės sveikatos centro patalpas persikrausčiusį „Caritą“ greitai rado bedarbiai, vienišos, daugiavaikės mamos, pagyvenę žmonės. Čia galima gauti vyriškų, moteriškų, vaikiškų ar paaugliams skirtų drabužių, avalynės. Pasak D. Žvirzdinienės, ne kiekvienas užsukęs randa tai, ko reikia, bet rinktis yra iš ko.

Ji apgailestavo, jog kartais žmonės atneša nudėvėtus, seniai nebemadingus rūbus. „Kas tokiais vilksis? – retoriškai klausė „Carito“ vedėja. – Juk sakoma, kad dalintis reikia tuo, kas pačiam patiktų, kad pradžiugintume ir kitą. Tikroji labdara – dalijimasis iš širdies. O jeigu atsikratome nereikalingų daiktų…“

Pasitaiko, jog atneša nebereikalingus, po generalinio tvarkymosi namuose išmestus daiktus. „Nenorime nieko įžeisti, bet „Caritas“ – ne šiukšlių rūšiavimo punktas, – atlaidžiai šypsojosi D. Žvirzdinienė. – Kartais amžinybėn išėjusiųjų artimieji teiraujasi, ar nepriimtume jų drabužių. Siūlome vežti į antrinių žaliavų supirkimo punktą. Už tai mums padėkoja.“

Pašnekovė pastebėjo, jog kartais ateina gražiau apsirengusiųjų nei čia galima rasti drabužių. „Kai kuriems tapo įpročiu nuolat lankytis, todėl prašome ateiti kartą per mėnesį, – pasakojo caritietė. – Norėtųsi, kad čia lankytųsi tie, kuriems labiausiai reikia, bet jie nežino ir neateina.“

Gargždų parapijos „Caritas“ bendradarbiauja su Nakvynės namais, pasiūlo drabužių.

„Džiaugiamės, kad atėjusieji randa tai, ko jiems reikia. Dėkojame už dovanotus tvarkingus daiktus“, – nuoširdžiai ištarė D. Žvirzdinienė.

Prasidėjus adventui, prasideda „Carito“ „Gerumo akcija“. Žmonės aukoja gražesnių daiktų, ilgai negendančių maisto produktų. Jie atitenka tiems, kuriems labiausiai reikia. „Šiemet irgi tikimės žmonių aktyvumo“, – viltingai ištarė D. Žvirzdinienė.

Padėti skurstantiesiems – pasitarus

Gražus noras padėti skurstantiesiems, tačiau juos šelpiant kyla problemų.

Rajono Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Dalia Gumuliauskienė įsitikinusi, jog labdara socialinės rizikos šeimoms turi būti skiriama apgalvotai, pasitarus su socialiniais darbuotojais. Kitu atveju ji gali būti beprasmė.

Po televizijos reportažo, transliuoto per vieną labdaros akciją, aplankę Kalotėje jame parodytą daugiavaikę šeimą, socialiniai darbuotojai buvo priblokšti. Prie pašiūrės, vadinamos lauko virtuve, pastatytas neblogas šaldytuvas. Ten pat ir automatinė skalbyklė, nors jos nebuvo kur prijungti. Šiltnamyje rūdijo keli vaikiški vežimėliai, o gyventi nepritaikytoje patalpoje, kurioje glaudėsi mama su 4 mažamečiais vaikais, buvo suversta krūva drabužių, skirtų įvairiausio amžiaus vaikams.

„Negalima labdarą vežti aklai – reikia dozuoti, valdyti jos srautus, – kalbėjo D. Gumuliauskienė. – Prieš vežant prašome pasitarti su seniūnijų socialiniais darbuotojais, puikiai žinančiais, kas dedasi socialinės rizikos šeimose. Paprastai jos gyvena kukliai, dažnai ankštose patalpose ir neretai – netvarkingai. Tačiau ima viską, ką atveža. Gal iš baimės įžeisti geradarius, o gal iš nesuvokimo. Žinoma, jeigu šeima sugeba tvarkytis, galima tartis su ja.“

D. Gumuliauskienė pasakojo, jog kartais praneša skyriaus darbuotojams, kad turi lovą, sofą. „Išsiaiškiname, kam tuo metu reikia“, – sakė pašnekovė.

Kartais Socialinės paramos skyrius sulaukia geradarių skambučio – prašymo rasti šeimą, kurią galėtų paremti. „Mes randame, bet pasitaiko, kad suradus, suderinus geradariui pasirodo, kad ji neįdomi – reikia ieškoti kitos. Ir vėl užgriūva rūpestis. Perdėtas reiklumas remiamam žmogui žeidžia ir mus, ir potencialų paramos gavėją, – akcentavo pašnekovė. – Pernai pasitaikė, kad ilgai reikalavęs rasti šeimą labdarą žadėjęs geradarys dingo jos nesuteikęs.“

Vasarą šių eilučių autorei teko lankytis Kėdainių rajono Dotnuvos miestelyje. Vaikštinėdama pagrindine gatve, pastebėjau prie kuklaus namo vartelių pastatytus kelis stovus, ant kurių buvo pakabinti tvarkingi, gražūs vyriški ir moteriški drabužiai, šalia – krūvelė skarelių, šalikėlių. Ir didelėmis raidėmis išvedžiotas užrašas: „Jei reikia, pasiimkite…“ Panašų vaizdą pastebėjau ir kitoje sodyboje. Graži dalijimosi forma, matyt, atkeliavo iš užsienio.

• Lietuva yra tarp mažiausiai labdarai skiriančių valstybių pasaulyje, rodo Didžiosios Britanijos labdaros organizacijos „Charities Aid Foundation“ sudarytas pasaulio dosnumo indeksas.
• Lietuva šių metų reitinge užima 142 vietą iš 145 pasaulio valstybių. Prastesnį rezultatą pademonstravo tik Jemenas, Kinija ir Burundis.
• Vertinant pagal pagalbą nepažįstamiesiems Lietuva užėmė 129-ą vietą, pagal pinigų aukojimą – 131-ą, pagal dalyvavimą savanoriškoje veikloje – 28-ą.