Tostas
HUMORESKA
Gyveno kartą toks vyras ir turėjo tokią pat žmoną. Sakydamas „tokią pat“, turiu omenyje moteriškę, tokią pat gerą kaip ir jis. Gyveno jiedu kaime ir ūkininkavo. Per abudu turėjo du hektarus žemės ir sūnų. Tas sūnus turėjo mašiną ir todėl gyveno Vilniuje, nes tame kaime nebuvo kur važinėtis. Buvo tik du maršrutai – iki krautuvės arba pas karvę, tai čia vasarą, o žiemą, kai karvė įsikurdavo tvarte, kelionių sumažėdavo dešimteriopai, nes krautuvė buvo čia pat, po dešinei, per dvi trobas, o ganykla po kairei irgi per dvi trobas, bet iki anų buvo daugiau negu kilometras. Tas jų vaikis dantis sukandęs kentėjo, kentėjo, bet vieną šaltą žiemą, kai susprogo krautuvės radiatoriai ir ta užsidarė iki pavasario, jo kantrybė trūko, ir „mikriuku“ nuvykęs į Vilnių tiesiai iš autobusų stoties įstojo į universitetą. Tėvai didžiavosi sūnumi ir visiems gyrėsi, kad ta jų karvė yra šeimos pragyvenimo šaltinis. Gal kiek ir perdėdavo, nes šaltinis, kaip žinoma, teka ištisai ir daug, ko nepasakysi apie tą jų karvikę, kuri, net pieno supirkimo kainoms šoktelėjus, teišspausdavo septynis litrus. Vis tiek mylėjo ją beprotiškai – sau maisto nusipirkdavo savaitei, o jai priruošdavo visai žiemai. Todėl jiems kaip ir visiems geriems žmonėms sekėsi. Tarybiniais laikais jiedu Amerikoje turėjo giminių, kurių nebuvo net matę, tokie laikai buvo. Tai tie giminaičiai atsiųsdavo jiems kvapnaus muilo, kramtomosios gumos, medžiagos suknelei. Šiandien, praėjus keliems dešimtmečiams, jie už tuos du hektarus gauna išmokas iš Briuselio, kur irgi nieko nepažįsta. Tas jų sūnus buvo geras vaikas ir kartą per mėnesį grįždavo aplankyti tėvų. Savaitgalį pasisvečiavęs sekmadienį, po pietų, susiruošdavo namo. Tėvai jį išlydėdavo iki kiemo vartų, paeiliui apkabindavo ir tėvas kaip ir visada sukalbėdavo:
– Nebetrukdysim tavęs, sūnau, važiuok, tavęs laukia ilgas kelias.
Susigraudinusi motina, kaip ir visada, tradiciškai pridėdavo:
– Tik būk, sūneli, atsargus.
Ir atėjo toks laikas, kai tas sūnus pardavė mašiną ir įsitaisė panelę, kuri turėjo žymiai geresnę mašiną. Ta mašina buvo visiškai nauja, taip sakant iš pirmų rankų, dėl panelės nežinau. Ir tas vaikinas jas abi įsimylėjo, o vienai net pasipiršo. Atsakyti „taip“ pirma suspėjo mergina ir tada įvyko vestuvės, per kurias yra sakomos kalbos. Pakalbėjo uošviai, piršlys, dar kažkas.
– Kuris iš mudviejų kalbėsime? – žmonos paklausė jaunikio tėvas.
– Kalbėk tu, aš vakar su Vasiliauskiene iki soties prisipliurpiau, net ausį įskaudo nuo telefono.
– O jeigu aš nusišnekėsiu?
– Vis vien geriau negu nieko.
Tėvas pradėjo labai gražiai – pagyrė marčią, kokia ji protinga, graži, padėkojo jos tėveliams užauginus puikią dukrą ir taip toliau:
– Mes laimingi, kad ji atėjo į mūsų šeimą.
Tos motina, apsalusi nuo tų pagyrų, pritarė:
– Mes irgi labai džiaugiamės ją turėdami.
– Ne tik jūs, – norėdamas įsiteikti leptelėjo jaunikio tėvas, – girdėjau kalbant, kad visi, kas tik ją apturėjo, negalėjo atsidžiaugti. Bet aš nevarginsiu čia susirinkusiųjų ilgomis kalbomis. Sūnau, įžengei į naują gyvenimo etapą, prieš tavo akis – ilgas vedybinio gyvenimo kelias.
Prieš tai ašarojusi nuo jautrios vyro kalbos žmona, išgirdusi žodį „kelias“, kaip jau buvo įpratusi, pridėjo:
– Sūneli, tik būk atsargus.
Vestuvinis pokylis pasisuko ne ta linkme. Uošvis pašoko nuo kėdės:
– Ką, ponia, turite galvoje, sakydama „sūneli, tik būk atsargus“?
Sūnaus tėvas, norėdamas nuraminti uošvį, sušuko:
– Nieko ji toje galvoje neturi ir niekada neturėjo.
– Pragyvenome trisdešimt metų kartu ir tu čia prie visų ir tik dabar pasakai, kad aš durna? – nustebo jaunikio motina.
Jos vyras labai ją mylėjo ir gerbė, tad nesigėdydamas prie visų pradėjo teisintis:
– Tai kad per tuos darbus nebuvo kada.
Tostas: pakelkime taures už tai, kad tiek daug gyvenime nedirbtumėme.
Algimantas VAŠKYS
