Totoriškos dainos – iš ilgesio gimtinei
„Leisan“ ansamblio dalyvės F. Astrakova, S. Rybakova ir F. Saifulina su vadove J. Tarasova (antra iš dešinės).
Šį rudenį Priekulės kultūros centrui parengus projektą „Tautinių kultūrų sankryžoje“, čia susirinko 5 Klaipėdoje gyvenančių tautinių mažumų atstovai. Buvo gražus renginys, skatinantis pažinti tautas per kultūrą – dainą, šokį, eiles.
Klaipėdos totorių bendrijos „Nur“ vokalinis ansamblis „Leisan“, pasak dainininkių, lietuviškai – „pavasarinis lietus“. Negalėjai atitraukti akių nuo jų spalvingų, žaižaruojančių tautinių kostiumų. O totorių liaudies dainų melodingumas…
Beveik prieš dešimtmetį įsikūrusi bendrija – viena aktyviausių uostamiestyje. Ansamblyje liaudies dainas dainuoja 10 dainininkų. „Visi senjorai, bet jie energingi, entuziastingi, o balsai skambūs. Dainininkai turi gerą klausą, ritmo pojūtį, o svarbiausia visas dainas moka atmintinai“, – gyrė vadovė Jana Tarasova. Visiems džiugu, kad neseniai į ansamblį atėjo septyniolikmetis Ildaras Agapovas, norintis dainuoti totorių liaudies dainas.
Mūsų pašnekovės – „Leisan“ dainininkės Fatima Astrakova, Sanija Rybakova, Feride Saifulina pasakojo, kad jų istorinė Tėvynė – Tatarstano Respublika, kurios sostinė – Kazanė. Prieš kelis dešimtmečius lemties atblokštos į Klaipėdą, jos dirbo anuomet gyvavusiose stambiose uostamiesčio įmonėse.
„Išėjusi į pensiją, atėjau į ansamblį „Leisan“, – šypsojosi Fatima chanum (pastarasis žodelytis totoriškai – ponia).
Feride chanum į Klaipėdą atvyko paskui mylimąjį, jūrininką, Sanija chanum irgi atskleidė savo istoriją. Pašnekovės kalbėjo, jog iš pradžių į ansamblį susibūrusiems dainininkams vadovavo Ruslanas Jusupovas, neturintis muzikinio išsilavinimo, bet mokantis groti bajanu, domėjęsis totorių liaudies dainomis. „Bet po dvejų metų jis išėjo – likome be vadovo, – pasakojo dainininkės. – Tačiau turėjome diską su totorių liaudies dainomis ir muzika. Iš jo ir mokėmės dainuoti.“
Jos pasakojo, jog nė viena neturinti muzikinio išsilavinimo, bet nuo jaunumės mėgusios dainuoti, dalyvavusios meno saviveikloje. Ir prisipažino, kad burtis į ansamblį ir dainuoti totoriškas dainas pastūmėjo ilgesys gimtinei. „Dainuojame iš širdies, atverdamos savo sielą, – sakė pašnekovės. – Renkamės kartą per savaitę savo bendrijos patalpose ir dainuojame. Dėl savęs, švęsdami gimtadienius. Dainuojame totorių bendrijos šventėse, o kai pakviečia, koncertuojame, su savo dainomis prisistatome visuomenei. Mūsų dainos visiems patinka – jos uždegančios, kviečiančios šokti. Mūsų dainos – apie meilę: tėvynei, motinai, gamtai…“
„Leisan“ repertuare – 35 totorių liaudies dainos. „Totorių liaudies muzika – archajiška pagal skambesį, turi energetinį poveikį klausytojams, todėl iš totorių koncerto žiūrovai išeina pakylėti, – kalbėjo vadovė. – Liaudies dainų turinys labai gilus ir poetiškas. Šis ansamblis ir jo atliekamos dainos – tikras stebuklas.“
