Ugnis bejėgė prieš žmonių sutelktumą
Paskutinis vasaros mėnuo rugpjūtis per šalį keliauja įkaitintu deglu. Jis taip įsismagino, taip užliejo šalį karščio banga, kad nors pilk ant galvos šalto vandens kibirą atsivėsinti. Bet ponas rugpjūtis ne juokais įsismarkavo. Užklydęs į pajūrį, vaikšto po kopas kaitindamas smėlį iki kiaušinio užvirimo temperatūros. Iš pasitenkinimo ieško pajūryje baltaveidžių plikšių ir nutaikęs progą gnybteli jiems į veidą, pakaso pilvą arba nugarą iki raudonumo. Šypsodamasis eina toliau pildamas prakaitą, tarytum norėdamas pasakyti: „keiksnojote lietų, dabar kentėkite“.
Bėdos ateina nekviestos
Ne juokais anądien internete vienas poilsiautojas, atvykęs į Palangą iš kito Lietuvos galo aimanavo: „Nakvynei vietos nei su žiburiu nerasi per kelis kilometrus nuo pajūrio. Matyt teks nakvoti šuns būdoje…“
Taigi su karščiais ateina ir kitos bėdos. Padaugėja gaisrų viensėdžiuose, gyvenvietėse. Neatsargūs poilsiautojai, numetę neužgesintą nuorūką, sukelia gaisrą miške ar perdžiūvusioje žolėje. Ugniagesiams dvigubai padaugėja darbo. Taip ir eikvojamos mūsų pačių sukauptos lėšos Savivaldybės biudžete.
Atsisveikindamas su sodybos Maciuičiuose šeimininkais, mačiau kaip Virgos Stalmokienės akyse sužibo padėkos ir džiaugsmo ašaros, kad jie gyvena tarp rūpestingų bendruomenės narių, užjaučiančių kiekvieną nelaimėje. Jie džiaugiasi gyvenimu laisvoje Lietuvoje, kur mūsų visų namai, kuriuos turime branginti ir puoselėti, puošdami savo gimtąją šalį.
Pamenu, senolis mums sakydavo: „Kai sutinki senokai matytą bičiulį užklausi, kaip sveikata, ar šilta troboje?“ Anas atsakydavo: „Dūmai rūksta, duonos netrūksta.“ Taip gražiai pasilabinę, nueinant dar pridurdavo: „Žiūrėk, kad ant kamino gaidys neužskristų, kad į blynus plunksnų neprikristų.“ Atseit prižiūrėk kaminą, kad kibirkštis į degamą vietą įkritusi, nesukeltų gaisro.
Nelaimę pajuto kaimynė
Deja, kad ir kaip beprižiūrėtume savo trobesius nuo gaisro, nelaimė kartais ateina nieko neklaususi ir netikėtai. Štai praėjusių metų kovo aštuntosios pavakare, Maciuičių kaime, virš Virgos ir Donato Stalmokų namo pasirodė melsvas dūmelis. Kadangi tuo metu šeimos narių namuose nebuvo, nelaimė negreitai buvo pastebėta. Raudonas gaidys ant stogo pradėjo plėšyti degančias plunksnas ir mėtyti į visas puses kaip beišmanydamas. Kai dūmai kamuoliais virsdami virš sodybos aukštų medžių pradėjo skleisti degėsių kvapą, pasigirdo nelaimę pranašaujantis klyksmas:
– Gaisras, gaisras! Jergutėliau, piršlių namas dega, bėgam gesinti, – iš išgąsčio perbalusiu veidu kvietė žmones pagalbon artimiausia kaimynė Daiva Bulovienė. Drebančiom rankom greitai surinko Virgos telefono numerį, pranešė, kad dega jų namas, kad paskubėtų. Virga, išgirdusi tokį kaimynės neįprastai pasikeitusį balsą, pradžioje apie gaisrą nepatikėjo. Dar bandė prieštarauti: „Ką čia juokauji, juk šiandien ne balandžio pirmoji.“ Bet nelaimė jau darė savo pragaištingai juodą darbą.
Atskubėję Gargždų ugniagesiai rado liepsnose paskendusį stogą, ugnis laižė ir pastato sienas. Ugniagesių dėka pavyko išsaugoti šalia buvusį pastatą ir kaimynų trobesius. Tačiau ugnis pasiglemžė neseniai pirktus naujus baldus, virtuvės įrangą ir kitą, kambariuose likusį turtą. Iš namo liko tik sienos.
„Tokios nelaimės nelinkėtume net priešui. Kaip liaudyje sakoma: vagys išsineša pinigus, papuošalus ar kitą turtą, tačiau namas pasilieka“, – prisiminę skaudžią nelaimę sakė Stalmokai.
Degusi sodyba pamažu atstatoma
Šiuo metu šeimininkų sodyba pamažu atgauna pirmykštį, iki gaisro buvusį vaizdą. Nors ne visi gaisro padariniai sutvarkyti, tačiau V. ir D. Stalmokai džiaugiasi kaimynų, giminaičių, draugų pagalba ir taria jiems nuoširdžiausius padėkos žodžius. Šioje bėdoje daug reiškė ir Maciuičių-Kalniškės bendruomenės narių bei pirmininkės Alinos Petkevičienės rūpestis nelaimėje. Dar labiau Stalmokai dėkoja UAB „Litimbera“ kolektyvui ir jo direktoriui R. Petkevičiui už namo atstatymą. Padėkos kepurę kelia ir UAB „Nametas“ direktoriui A. Ambrazaičiui ir UAB „Redstena“ vadovui O. Jankauskui. Taip pat dėkoja ir sėkmės linki UAB „Jakalita“ atstovams Kaziui ir Dariui Jakaičiams. Padėkos žodžius reiškia ir gargždiškiui Donatui Ruibiui už sumanų vadovavimą ir asmeninį indėlį į namo stogo atstatymą bei kitus darbus.
„Norėtume, kad mūsų padėka liktų pusbrolių Mindaugo ir Tomo Juškevičių, taip pat Ričardo Pjauloko, A. Kasparavičiaus, G. Maciaus tvirtose sumanių statybininkų rankose“, – sako sodybos šeimininkai.
Manau, kad ši sodyba savo nepakartojamu, išpuoselėtu grožiu ir įmantriais etnografiniais žemaičių krašto sodybų mažaisiais statiniais jau greitai vėl vilios vestuvininkus įsiamžinti atminimo nuotraukai. Sutiks aukšta iš didžiulių riedulių tvora ir palydės smalsūs stirnaičių žvilgsniai, tarytum likę po gaisro stiklinėse jų akyse.
