Užsigavo

HUMORESKA

Grįžo namo Vasiliauskas įsiaudrinęs kaip niekada. Keikiasi, grūmoja, vietos kambaryje neranda. Vasiliauskienė per karantiną tapo labai smalsi, tad ir dabar neišturėjo nepaklaususi, kas gi nutiko.

– Kad tu būtum girdėjusi, kaip Petrauskas iš manęs pasišaipė. Išvadino mane mažu, kūdu ir varganu.

– Taip tiesiai šviesiai į akis ir pasakė?

– Ne visai taip, bet aš gi ne kvailys, kad nesuprasčiau, ką jis turi omenyje. Nepatikėsi, susitikome gatvėje, o jis šypsosi į mane žiūrėdamas ir sako:

– Kaimyne, per tą nelemtą virusą ilgai nesimatėme, žiūriu į tave ir atsistebėti negaliu – bėgantys metai tau neturi jokios įtakos, koks buvai, toks ir išlikai, visiškai nepasikeitęs kaip ir mano pensija.

– Sakai „mažas ir kūdas“? – pakreipė galvą Vasiliauskienė. – Kaip Petrausko pensija? Ar tu bent žinai, kokią pensiją jis gauna? Tu toks didelis niekada nebuvai.

– Tu rimtai? – nustėro Vasiliauskas. – O aš jam teismu pagrasinau už garbės ir orumo įžeidimą.

– Žmogus tave pagyrė, o tu jam į atlapus kibai. Eik ir atsiprašyk.

Galvą nuleidęs išėjo Vasiliauskas pasiaiškinti, ne taip supratęs komplimentą. Parlėkė žaibus svaidydamas, įsiutęs kaip bulius:

– Kvailys, paklausiau tavęs, puoliau teisintis, o jis mane apsirijėliu pavadino. Neatleisiu jam niekada.

– Ar tu gerai išgirdai?– kažkodėl nesitiki Vasiliauskienei.

– Tai, žinoma, juk ne kurčias esu, galiu žodis žodin atkartoti: „Viskas gerai, kaimyne, puikiai tave suprantu, visi mes retkarčiais pasikarščiuojame, bet, jeigu atvirai, nemaniau, kad tu toks kategoriškas ir nesukalbamas, sakyčiau, kaip mokesčių inspekcija, neseniai su ja reikalų turėjau.“

– O kuo čia dėtas apsirijėlis? – nesusigaudo Vasiliauskienė.

– Kuo, kuo, – rėkte išrėkė Vasiliauskas, – pati gi vakar piktinaisi, kad ta mokesčių inspekcija amžinai nepriėdusi.

Algimantas VAŠKYS