Vaistinės be vaistininkų – kaip operacinės be chirurgų
Ilgametę vaistininko patirtį turintis Gintautas Viskaitis, sužlugdžius jo šeimos vaistinių tinklą, pakeitus ir žymiai supaprastinus vaistinių veikimo principus Lietuvoje, jau septyniolika metų dirba užsienyje. Patyręs vaistininkas Seimo nariams išsiuntė laišką, kuriame pasidalijo savo įžvalgomis.
Mat pastaruoju metu nerimsta diskusijos keičiant Farmacijos įstatymą ir kai kuriems politikams aiškinant, esą, jei nebus leista lygiaverčiai su vaistininkais darbuotis ir farmakotechnikams, tai esą regionuose užsidarys kai kurios vaistinės. Tačiau G. Viskaitis ragina Seimo narius žiūrėti į geriausius kitų Europos šalių pavyzdžius ir nepritarti Farmacijos įstatymo pataisoms, kurios įteisintų vaistinių veiklą be vaistininko. Farmakotechnikai galėjo lengvatinėmis sąlygomis persikvalifikuoti, tačiau ne visi tai padarė, tad jų kvalifikacija negali būti prilyginama vaistininkų kvalifikacijai.
17 metų Jungtinėje Karalystėje
Esu vaistininkas nuo 1987 m. Į Jungtinę Karalystę (JK) išvykau 2006 metais. Dirbu pavaduojančiu vaistininku (locum pharmacist). Tiesa, pradėjau dirbti Norfolko Grafystėje Rytinėje Anglijos dalyje Norvičio mieste, Co-operatyve (dabar prieš keletą metų pakeitė pavadinimą į Well Pharmacy) vaistinių tinklo filialo vadovu. Vėliau persikėliau į Londoną ir pradėjau dirbti savarankiškai pavaduojančiu vaistininku. Jau praėjo 17 metų, kaip dirbu JK, Meno saloje, Džersyje ir Gernsyje. Tai atskiros šalys, jose turiu atskiras vaistininko praktikos licencijas, skiriasi ir įstatymai, ir farmacinę veiklą reguliuojantys teisės aktai. Visos paminėtos salos yra savarankiškos, bet priklauso Britanijos Karūnai, tačiau niekada nepriklausė nei ES, nei JK. Kiekviena šalis (sala ar salų grupė) turi savo įstatymus, vykdomąją valdžią, savo pinigus ir po dvi valstybines kalbas (Normandijos salos – Gernsis ir Džersis – anglų ir prancūzų, Meno sala – anglų ir meniečių).
Šeimos vaistinę sužlugdė
Prieš tai Lietuvoje įkūriau ir ilgą laiką turėjau šeimos verslą – vaistinių tinklą „Ramučių vaistinė“, 5 metus dirbau Sveikatos apsaugos ministerijoje, vėliau įkūriau Lietuvos farmacijos darbuotojų profesinę sąjungą (LFDPS). Iš ministerijos mane išmetė, nes įtakingos verslo grupės buvo nepatenkintos kieta mano vadovaujamo Farmacijos departamento pozicija: kad tik vaistininkas gali būti vaistinės savininku, vaistinių steigimo ribojimai, fiksuotos ir vienodos kainos (negalimos jokios nuolaidos ar kainų skirtumai) kompensuojamiesiems vaistams, man vadovaujant pradėjome derybas su gamintojais dėl kompensuojamųjų vaistų kainų. Farmacijos departamentas tapo savarankiška valstybine institucija prie SAM. Departamentas ne tik rengė, inicijavo farmacinę veiklą reguliuojančių teisės aktų projektus, bet turėjo galimybę ir pats savarankiškai tvirtinti savo kompetencijos ribose tam tikrus farmacinę veiklą reguliuojančius teisės aktus ir skelbti „Valstybės žiniose“.
Bandymų mane atleisti buvo ne vienas, bet vis nepavykdavo. Dirbau prie šešių ministrų, niekada nebuvau partinis. Dirbant prie paskutinio ministro per tarpininką man buvo pasakyta: jei nestosiu į jų partiją, būsiu atleistas. Taigi buvau vieną kartą po 5 metų „suvalgytas“. Po to iš karto sekė įstatymų pakeitimai: kad vaistinės savininku gali būti bet kas, paleistos kompensuojamųjų vaistų kainos (leista daryti nuolaidas), panaikintas vaistinių steigimo ribojimas, panaikintas, sumenkintas ir paties Farmacijos departamento statusas.
Pardavus šeimos vaistinių tinklą, nes savarankiškam, nedideliam vaistinių tinklui tapo nebeįmanoma konkuruoti su didžiuliais vaistinių tinklais, nutariau išvykti dirbti pagal profesiją į užsienį.
Galėjo lengvai persikvalifikuoti
Grįžus į Lietuvą ilgesnėms atostogoms prieš Velykas, labai nustebino visuomenėje ir valdžios institucijose (Seime), televizijoje, spaudoje diskusijos dėl vaistininko padėjėjų (farmakotechnikų) statuso. Aš jau maniau, kad šis klausimas seniai išspręstas, nes būtent mano iniciatyva ir mano vadovaujamo tuometinio Farmacijos departamento pastangomis buvo parengti teisės aktai, išimties tvarka leidžiantys vaistininko padėjėjams (farmakotechnikams) persikvalifikuoti lengvatinėmis sąlygomis į vaistininkus. Daugybė vaistininko padėjėjų, kurie to pageidavo, tapo vaistininkais. Nelengva diskusija apie tai buvo su tuomet vadinamu Kauno medicinos universitetu (dabartinis pavadinimas LSMU), bet džiaugiausi, kad galiausiai universitetas šią idėją palaikė. Buvo gautas ir ES finansavimas. Taigi, visi vaistininko padėjėjai, pageidavę tapti vaistininkais, palengvinta tvarka tą padarė.
Vaistinėse griežta tvarka
Aš neįsivaizduoju varianto, kad šalyse, kuriose dirbu, vaistinė galėtų atverti duris klientams, kol vaistininkas fiziškai neatvyksta į vaistinę. Jei vaistininkas vėluoja, ant durų pakabinamas skelbimas „Atsiprašome, vaistininkas vėluos valandą, atsidarysime valanda vėliau. Atsiprašome už nepatogumus.“ Klientai laukia lauke, vaistinės darbuotojai viduje, bet vaistinė lieka uždaryta. Jei vaistininkas pietauja vaistinės patalpose, vaistinės veikla neapribojama, tiesiog vaistininkas valgo su pertraukimais, gali būti iškviestas daugybę kartų kažką spręsti, ko neturi teisės atlikti ne vaistininkai. Jei vaistininkas pietų pertraukos metu išeina, palieka vaistinės patalpas, vaistinės veikla apribojama – negali būti parduodami receptiniai vaistai, taip pat tik vaistinėse parduodami nereceptiniai vaistai. Galima parduoti tik laisvai parduodamus vaistus, kuriuos, beje, pardavinėja ir prekybos tinklai bei degalinės. Pati vaistininko padėjėjo kaip profesijos sąvoka suprantama, kad jis/ji yra vaistininko padėjėjas/ja. JK šios profesijos asmenys vadinami farmakotechnikais, bet veikla ta pati – jie padeda vaistininkui, surenka ir paruošia vaistus, suveda receptus į kompiuterį, atspausdina specialias etiketes su vaisto pavadinimu, forma, doze, kiekiu, gydytojo paskyrimu, kaip vartoti, ir paciento vardu bei pavarde. Lipdukai klijuojami ant kiekvienos vaisto pakuotės, buteliuko ar medicinos prekės, parduodamos pagal receptą. Tą atlikus, vaistininkas viską patikrina, pasirašo antru parašu ant kiekvieno lipduko, sudeda kiekvienam pacientui atskirai į atskirus maišelius visus tik jam/jai skirtus vaistus ar kitas priemones (draudžiama ir tai būtų didelis nusižengimas, jei tai įvyktų – į tą patį maišelį dėti kitiems šeimos nariams ar giminėms skirtus vaistus) ir kiekvieną maišelį „užplombuoja“ specialiais lipdukais su paciento vardu, pavarde ir adresu.
Išdavus vaistus pacientui ir jam praėjus pro vaistinės duris į lauką, visa atsakomybė dėl galimų klaidų tenka vaistininkui. Jis net rizikuoja savo licencija ar gauti nuobaudų. Net jei klaidą padarė vaistininko padėjėjas (farmakotechnikas), jis nėra atsakingas, jei vaistininkas klaidos nepastebėjo, pasirašė ir išdavė vaistus.
Nebesamdo pigiau
Tūkstančiai pavaduojančių vaistininkų, tokių kaip vienas esu aš, kas dieną vyksta į atokiausius kaimelius, kad galėtų vaistinės atsidaryti, nes ten nėra vaistininkų. Aišku, vaistininkams tokį darbą dirbti apsimoka, nes daugiau mokama, nei, pavyzdžiui, dirbant Londone, Mančesteryje ar Liverpulyje. Tačiau atvejo, kad vaistinė galėtų atsidaryti be vaistininko, neįsivaizduoju. Tai būtų didžiulis kriminalas ir tokia vaistinė iš karto prarastų licenciją.
Grįžtant prie Lietuvos aktualijų, manau, pereinamasis laikotarpis, galimybė persikvalifikuoti į vaistininkus, buvo pakankamai ilgi. Jei vaistinės teikia visavertes paslaugas: išduoda kompensuojamuosius vaistus, psichotropus, narkotinius vaistus, vakcinuoja pacientus ir pan., jose, kaip ir visose civilizuotose šalyse, turi dirbti vaistininkas. Tiesiog miestuose yra per daug vaistininkų, kai kuriose pamainose dirba net po keletą vaistininkų, dalis jų su malonumu kaip ir aš galėtų dengti atokesnes vietoves, aišku, kartu sprendžiant atlyginimo klausimus, nes Lietuvoje vaistininkai nuvertinami. Turbūt visi sutinkame, kad odontologijos kabinetas negali dirbti be gydytojo-odontologo, o sveikatos priežiūros pilnavertes paslaugas teikiantis sveikatos centras – be gydytojo.
Jungtinėje Karalystėje, kol šalis buvo Europos Sąjungos narė, vaistininkų netrūko. Vaistinių savininkai laisvai galėjo pasamdyti „pigesnių“ vaistininkų iš Rytų ar Šiaurės Europos dalies ES šalių, pvz., Lenkijos, Rumunijos, Bulgarijos, Baltijos šalių ir t. t. Po pandemijos ir „Brexito“ vaistininkų žymiai sumažėjo, kartu išaugo vaistininkų poreikis. Kasdieną gaunu elektroninių laiškų iš įvairių agentūrų ir tiesiogiai iš vaistinių tinklų, gal po 20 per dieną su pasiūlymais dirbti įvairiose vietovėse. Aišku, dėl to vaistininkų atlyginimai žymiai išaugo.
Nedalyvauja komercinėse akcijose
Taip pat yra ir kitų vaistininkų darbo skirtumų Lietuvoje ir šalyse, kur aš dirbu. Pavyzdžiui, vaistininkai nestovi prie kasų ir neaptarnauja klientų. Tą atlieka specialiai apmokyti kitų profesijų žmonės, studentai ar pan. Vaistininkas atlieka savo darbą su receptais, narkotikais ir psichotropais ir daugybę tik vaistininkui priskiriamų darbų. Jis/ji pagal reikalavimus iškviečiamas pakonsultuoti paciento, jei to pageidauja pacientas, ar esant tam tikroms indikacijoms, pavyzdžiui, parduodami vaistai diabetikui, nėščiai ar kūdikį maitinančiai moteriai, tam tikromis ligomis ar tam tikrus vaistus vartojantiems (pvz., varfariną, antidiabetinius, kraujospūdį mažinančius vaistus…). Vaistininkas, skirtingai nei Lietuvoje, veikia savarankiškai ir nepriklausomai, jam netaikomi jokie pardavimų/vaistų kiekių išdavimų planai, nesikišama į jo veiklą. Dirbant vaistinių tinkluose, yra paskiriamas kiekvieno tinklo farmacinės veiklos vadovas (superintendent pharmacist), jis/ji prižiūri tinkle dirbančius vaistininkus, užtikrina farmacinę veiklą reguliuojančių teisės aktų reikalavimų vykdymą. Tačiau į jokias komercines kompanijos akcijas vaistininkas negali būti įtrauktas. Netgi priešingai – yra vaistininko profesinės etikos kodeksas, kurio privalu laikytis. Draudžiama siūlyti klientams kitus, perteklinius vaistus ar maisto papildus.
Be draudimo nedirba
Už receptinius vaistus reikia mokėti – po tam tikrą sumą už kiekvieną vaisto pavadinimą. Ši suma kasmet peržiūrima, šiuo metu ji yra po 9,65 svaro už vieną vaistą. Bet jei, pavyzdžiui, gydytojas išrašo 5 vaistus, už juos pacientas mokės 5×9,65, t. y. iš viso 48,25 svaro. Bet būna, kad išrašomi ir nereceptiniai vaistai, pvz., aspirinas ar paracetamolis. Vaistininko pareiga, jei parduoti be recepto yra pigiau, nei recepto mokestis, apie tai informuoti pacientą ir pasiūlyti vaistą įsigyti be recepto. Nors vaistinei galbūt ekonomiškai labiau apsimokėtų pacientui nieko nesakyti ir visus vaistus išduoti pagal receptą, būtų didelis vaistininko etikos nusižengimas, jei vaistininkas nepasiūlys pacientui pigesnius nereceptinius vaistus įsigyti be recepto.
Taip pat dar norėčiau pridurti, kad Jungtinėje Karalystėje ir kitose šalyse, kur dirbu, visi vaistininkai turi turėti privalomą profesinės civilinės atsakomybės draudimą. Įdarbintiems vaistinėse vaistininkams už tai sumoka darbdaviai, savarankiškai dirbantys vaistininkai tuo pasirūpinti turi patys. Įvykus klaidai, jei pacientas turi žalą, už tai moka draudimas. Pvz., mano draudimas žalai padengti yra 5 milijonai svarų. Be tokio draudimo vaistininkas dirbti negali.
Tad raginu Seimo narius žiūrėti į geriausius kitų Europos šalių pavyzdžius ir nepritarti Farmacijos įstatymo pataisoms, kurios įteisintų vaistinių veiklą be vaistininko.
Turi būti leidžiama įsigalioti įstatymo punktui, kad vaistinėje vaistinės darbo metu privalo būti vaistininkas.
Gintautas VISKAITIS
Vaistininkas
