Vanduo įprasmino ir valstybės, ir žmogaus dermę

„Ir tu esi vanduo, broli iš Lietuvos, 4 vandenų krašto“, – meninės kompozicijos „Vanduo“ prasmę akustine gitara išreiškė Karolis Šileika, poetiniu žodžiu – K. Kazlauskaitė-Kažukauskienė, romantiškomis ir pilietiškomis dainomis – Monika Šepikaitė ir Milda Šeškevičienė, plastiniu šokiu – šokio teatro „Judesio erdvė“ atlikėjai Laura Garaščenko ir Vitalijus Grabovas.

Gargždų kultūros centras gargždiškius ir miesto svečius Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga pakvietė į „Minijos“ kino teatrą ir nustebino neįprastu reginiu – menine kompozicija „Vanduo“. Tikėjęsi standartinio svarbios datos minėjimo galėjo nusivilti, o puoselėjantys simpatijas kūrybiškumui turėjo gražią progą pasidžiaugti.
Kino teatro ekranas iš Trispalvės fono po kartu sugiedoto Lietuvos Respublikos himno transformavosi į nepaliaujantį lietų, kuris kiekvienam renginio dalyviui teikė skirtingas asociacijas. Tačiau, matyt, daugeliui, kaip ir Klaipėdos rajono savivaldybės merui Broniui Markauskui, pakviestam sakyti šventinės kalbos, asocijavosi su poeto Eduardo Mieželaičio eilėmis: „Čia Lietuva. Čia lietūs lyja“. „Niekada nebūna idealių sąlygų savo valstybės pažangiems siekiams įgyvendinti, tad būtina susivokti, jog visiems reikia ir atkaklumo, ir stiprybės, ir sutelktumo, jei norime akivaizdžių rezultatų“, – samprotavo rajono vadovas, sveikindamas susirinkusiuosius 106-ųjų Valstybės atkūrimo dienos metinių proga. Vicemeras Vytautas Butkus atkreipė dėmesį į dar vieną svarbų Lietuvai įvykį: Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos parengtos ir Minaičiuose pasirašytos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui ir tai, kad 2024 metais minimos Deklaracijos 75-osios metinės.
Gargždų kultūros centro renginių ir teatro režisierė, meninės kompozicijos „Vanduo“ sumanytoja ir renginio vedėja Kristina Kazlauskaitė-Kažukauskienė įžangos žodyje subtiliai siejo sąsajas ir su atkurta valstybe, ir su Klaipėdos rajonu, ir su žmogaus prigimtimi: „Dėkoju tau, Lietuva, kad esi mano namai. Lietuva – lietaus šalis, nuprausta, sudrėkinta, pagirdyta. Šalis, kurioje lyja. Pasaulyje tiek daug žmonių nėra matę lietaus. Niekada. Žmonių, kurie nėra matę jūros, marių, upės ar net ežero. O mes gyvename 4 vandenų krašte. Į visas puses – vanduo, ir po žeme, ir virš galvos. Visur gyvybė. Mūsų kūnų prigimtis – žemiška, dvasia – iš liepsnos, mintys – iš oro. O gyvybė – iš vandens. Viskas, kas mus supa, klesti tik dėl to, kad buvo paliesti vandens.“ Meninėje kompozicijoje vandens galios ir stiprybės įprasminimas skleidėsi žodyje, dainoje, gitaros skambesyje, šokyje.
„Sulaukėme gražių atgarsių apie neįprastą Vasario 16-osios renginį „Minijos“ kino teatre. Džiaugiamės, kad žmonėms patiko, nes mes ir siekėme, kad šįkart būtų kitaip“, – po šventės „Bangai“ kalbėjo Kultūros centro direktorė Vaida Skuodienė.
Paklausta, ar su šia įdomia menine kompozicija galbūt ruošiamasi gastrolėms po Klaipėdos rajoną, idėjos autorė K. Kazlauskaitė-Kažukauskienė sakė apgailestaujanti, kad tokie renginiai būna tik vienkartinė kūrybinė patirtis.
Vilija BUTKUVIENĖ

Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių