• 9 rugpjūčio, 2022
|

Veiviržėniškiai širdingumu apglėbė ukrainietes mamas ir vaikus

Klaipėdos rajono amatų centras šiomis dienomis tapo Ukrainos pabėgėlių saugiu prieglobsčiu. Čia priglausta 13 žmonių: tai mamos su vaikais, ketvirtadienį vakare jų turėjo būti jau 16. Amatų centrą dabar vadinti prieglobsčiu būtų pernelyg formalu. Vos tik įžengęs pro duris pajauti: čia širdingų veiviržėniškių pastangomis sukurti namai. Nors laikini, bet namai.

Pasijautė kaip namie

Amatų centro direktorė Valė Krauleidienė, praėjusį šeštadienį paskelbusi sumanymą Amatų centre priglausti pabėgėlius, netruko sulaukti vietos bendruomenės, mokyklos, Kultūros centro ir kitų palaikymo.

„Toks veiviržėniškių sutelktumas, geranoriškumas įkvepia daryti kas tik įmanoma. Žmonės siūlėsi į pagalbą, sunešė reikalingų daiktų, maisto produktų ir visko, ko šiuo metu reikia. Nuolat padeda Amatų centro darbuotojai, aktyvūs bendruomenės nariai, dieną naktį rūpinasi Viktoras Daugėla. Gimnazija išverda karštus pietus. Mes priglaudėme Pėžaičiuose veikiančios bendrovės „CP baldai“ darbuotojų iš Ukrainos artimuosius: mamas su vaikais. Jų tėčiai dar prieš karą pradėjo dirbti Lietuvoje. Bendrovės vadovas Gytis Štelmokas labai rūpestingas ir atjautus. Jis pasirūpino, kad būtų lovos, kiti reikalingiausi daiktai. Žmonių geranoriškumas yra tiesiog beribis“, – pasakojo V. Krauleidienė, pridurdama, kad ir iš karo baisybių ištrūkusių ir į Veiviržėnus atvykusių ukrainiečių moterų dėkingumas taip pat yra beribis.

„Jos jau padėkojo mažiausiai dešimt kartų… Betgi darome visi viską iš širdies, juk jei reikės, galbūt ir mums kas nors padės sunkioje situacijoje“, – ne be jaudulio kalba Valė.

Ukrainiečiams jau suorganizuota ekskursija po Veiviržėnus, mamas apsilankyti pakvietė gimnazija, ketvirtadienį Kultūros centro direktorė Neringa Žemgulienė pakvietė į animacinio filmo seansą. Penktadienį Klaipėdoje Migracijos poskyryje bus tvarkomi reikalingi dokumentai, o vaikų lauks kelionė prie Baltijos jūros.

Amatų centro erdvėse, kur stovėjo audimo staklės, tautodailės darbai, dabar įkurti kambariai su lovomis, stalais, kėdėmis, žaidimų vaikams vietelėmis.

„Mums čia nieko nestinga, mes labai patenkintos. Čia mus priėmė taip, kad pasijutome lyg namie“, – rodydamos kambarius kalbėjo ukrainietės.

Bombos nakties viduryje

„Kalbėdavo: bus karas, bus karas. Mes kažkaip pro ausis praleisdavome, juk Rytų Ukrainoje jau buvo karas, o dabar pas mus jau tekėjo įprastas gyvenimas. Atrodė, neįmanoma, kad toks siaubas įvyktų… Kai išgirdome žinias, kad prasidėjo, paskambinau tetai, kuri gyvena Baltojoje cerkvėje. Klausiu, kas ten darosi pas jus, ar tikrai bombarduoja? Vaikeli, sako ji, iš visų pusių taip bombarduoja, kad viskas aplinkui dega siaubingose ugnyse. Ir Borispilis, ir Nikolajevas. Dabar negaliu net kalbėti, slepiamės rūsyje“, – apie pirmąsias karo valandas pasakoja Jekatirina Išler.

Po šio pokalbio moteris sako namuose dar ilgai vakaroję, nors vaikai sumigo, tačiau ji net bluosto negalėjusi sudėti. Staiga baisus griausmas, suvokusi, kad tai sprogimas, dar vienas, dar… Akimirksniu žadinusi vaikus, šaukdama „karas, karas!“ Nors anyta stengėsi raminti, kad esą viskas bus gerai, Jekatirina suvokusi, kad taip jau niekada nebus, kad reikia galvoti, kaip gelbėtis. Ji išbėgusi apsidairyti į gatvę, tuokart viskas apsiraminę. Ryto sulaukė nemiegoję, išsigandę. Bombardavo Rovną, netoliese esantį oro uostą. „Tai buvo siaubingiausia mūsų gyvenimo naktis“, – ištaria Katia, prie kurios glaustosi dukrytė, tą baisiąją naktį praleidusi močiutės glėbyje.

Tiek Katia, tiek kartu su ja Amatų centre įsikūrusios Raysa Halichinovska ir Liudmila Nachicko tramdydamos jaudulį prisimena, kaip vaikai krūpčiodavo vos užkaukus sirenai, jie gi anksčiau net šūvio aido nebuvo girdėję. Mažyliai su baime klausdavo: „Dabar jie ateis mūsų užmušti?“ Tačiau mamos sako, kad net tomis neilgomis ramybės valandėlėmis, kai sugrįždavo po bombardavimų iš rūsio, stengdavosi atkurti buvusį gyvenimą: virdavo valgį, žaisdavo, žiūrėdavo filmukus, žinias.

Vaikų saugumas – svarbiausia

Ukrainietės įsitikinusios, kad su vaikais reikia atvirai kalbėtis apie karą, aišku, ta informacija turi būti aiškiai suprantama, atsižvelgiama į jų amžių. Tačiau jie turi būti iš anksto mokomi, kaip elgtis tokiose situacijose, taip jie bus labiau morališkai paruošti, geriau orientuosis, ištvers kritiškas akimirkas. Ar tai įmanoma padaryti? Visko nenumatysi, visko neišmoksi, tačiau mamos tvirtai įsitikinusios, kad pasiruošimas vaikams labiau padeda konkrečiose situacijose. Tada mažiau nevilties, pasimetimo, daugiau koordinuotų veiksmų, turi būti planas, kas būtų, o jeigu būtų?

Katia prisimena, kad iš mokyklos per „Viberį“ gavo žinutę, kad jei kas, tai ieškokite savo vaikų kitame rajone. „O kaip mes iki ten nueisim, kaip, kur rasim? Paskui dar parašė, kad jie yra mokykloje – rūsyje“, – grėsmėje išgyventas akimirkas prisiminė ukrainietė, ne kartą pakartojusi, jog vaikai nežinioje labai įsibaimindavo.

Mamos sako, kad vaikai visada yra vaikai. Kai per televiziją buvo oficialiai pranešta, kad prasidėjo karas, jie iš pradžių nudžiugo: nereikės eiti į mokyklą, mama darbe, jie galės veikti ką tik panorėję. Tačiau labai greitai euforiją pakeitė siaubingas supratimas: tai ne atostogos, o kas vyksta aplinkui – ne filmas.

Raysa nebetramdo ašarų prabildama apie septynmetės mergaitės žūtį. „Suprantate, tai yra taip siaubinga visa tai suvokti, išgyventi, kas viskas yra šalia. Tas skausmas dėl mažylių žūties yra toks artimas, toks veriantis“, – sako R. Halichinovska, buvusi Raudonojo Kryžiaus socialinė darbuotoja.

„Dėl to ir gelbėjomės, kaip tik galėjome, pasiėmiau atostogų, palikome savo namus, ryžomės bėgti nuo karo, kad tik vaikai liktų gyvi, kad tik juos išsaugotume. Labai myliu ne tik savo vaikus, plyšta širdis pagalvojus, kad nesigailima net mažylių. Ukrainietės juk net gimdo rūsiuose, pirmasis garsas, kurį išgirsta jų kūdikėliai, yra bombų griausmas“, – jaudindamasi sako Raysa, kuri būdama Raudonojo Kryžiaus atstove rūpindavosi senais vienišais žmonėmis, vaikais.

Didžiuojasi savo Tėvyne

Liudmila iki Lietuvos keliavo 28 valandas, moteris skausmingai atsidūsta paklausta, kaip ištvėrė. Jos sūnelis Romanas dar ir dabar saugiausiai jaučiasi tik mamos glėbyje. Ukrainietės su didžiuliu dėkingumu atsiliepia apie lenkus, pasienyje nuoširdžiai pasitikusius pabėgėlius.

„Kai jau važiavome per Lietuvą, matėme, kokia graži jūsų šalis. Veiviržėnuose labai gera, mes čia jaučiamės saugūs, mūsų vaikai vėl pradėjo šypsotis. Mes neapsakomai dėkingi, širdingai dėkingi Lietuvai, Veiviržėnų žmonėms, kurie taip rūpinasi mumis“, – jausmingai kalbėjo moterys. Geromis žiniomis jos dalijasi su savo giminėmis, draugais, likusiais Ukrainoje. Amatų centre sudarytos visos sąlygos naudotis bevieliu internetu. Suspaustomis širdimis ukrainietės pasakoja apie artimuosius, kurių daug turi Rusijoje: „Jie yra informacinėje nežinioje, daugelis visiškai nesuvokia, kas iš tiesų vyksta.“

Ukrainietės sako, kad niekada jų šalyje, kaip skelbia Kremliaus propaganda, nebuvo jokio spaudimo rusakalbiams: daugelyje šeimų įprasta kalbėtis ir ukrainietiškai, ir rusiškai. Žmonės tarpusavyje sugyveno draugiškai. Tai, kas vyksta dabar, tai, kuo prisidengia karo baisingąją mašiną įjungusi Rusija, yra siaubinga agresija prieš Ukrainą.

Ukrainietės didžiuojasi savo Tėvyne, didžiuojasi Ukrainos kariais. „Jie – narsūs, labai drąsūs, mes labai tikime savo kariuomene, savo stipriu Prezidentu, kuris nepaliko šalies, kuris kartu su mumis. Prezidentas įkvėpė kovai, tikėjimui. Žmonės labai padeda kariams, net močiutės, kuo tik gali: neša postuose budintiems kariams karštą maistą, vyrai plikomis rankomis „nugesina“ minas. Mūsų tauta labai susitelkė, žmonės vienas kitam tapo geresni, vienas kitam labai padeda. Mes greitai sugrįšime namo, mes labai mylime savo namus, artimuosius“, – jautriai, o tuo pačiu ir tvirtai kalbėjo moterys, patyrusios skaudžią pabėgėlių dalią.

Dabar Veiviržėnuose ukrainiečių mamų rūpestis vėl kasdienis, vėl, kaip taikiame gyvenime: kur, kaip mokysis vaikai? O veiviržėniškiams atsidėkodamos už pagalbą iš visos širdies jos svajoja išvirti įžymiųjų ukrainietiškų barščių ir virtinių…

Vilija BUTKUVIENĖ

Aut. nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių