Vėluoti (ne)galima
Jau kelerius metus vienas „Bangos“ skaitytojas ragina atlikti žurnalistinį tyrimą apie valdininkų punktualumą. Esą yra tokių, kurie nuolat vėluoja ir galvoja, kad darbas ne vilkas – į mišką nepabėgs. „Reikėtų juos pamokyti ir aprašyti spaudoje, kaip koją už kojos vilkdami keliauja į savo kabinetus. Aštuntą valandą ryte, kai jau turėtų sėdėti postuose, jie dar šunis veislinius vedžioja ar blaškosi po turgų. Taip darbą pradeda apie pusę devynių, baigia jau pusę penkių. Piktnaudžiauja dažniausiai tie, kurie dirba ne pagrindiniame Savivaldybės administracijos pastate. Juk valdžia nemato, tai – laisvė papūgoms…“ – kaskart sutiktas tvirtina tas pats skaitytojas.
Manau, ne laikas yra svarbiausias rodiklis, vertinant darbo rezultatus. Pati žinau tokių valdininkų, kurie darbą pradeda kone septintą. Bet dalis jų užuot pradėję savo darbus skaito laikraščius, šmirinėja interneto platybėse. Darbdaviui iš to jokios naudos, tik minusas – senka tiek darbuotojo energija, tiek elektros. Atliktų darbų kokybė ir produktyvumas – štai kur slypi gero darbuotojo paslaptis. Taip mąstydama vis atidėliodavau žurnalistinį tyrimą apie valdininkų punktualumą.
Vis dėlto skaitytojo žodžiai pasitvirtino šią savaitę, kai pati pramiegojau. Galvotrūkčiais skuosdama per miestą apstulbau, kai savo akimis pamačiau, kaip kai kurie valdininkai, biudžetinių įstaigų darbuotojai lėčiausio valso, koks tik įmanomas, žingsneliais, džiaugdamiesi saulute eina į darbą. Suprantu, visiems pasitaiko pavėluoti, tačiau bent jau žingsnį paspartinti vis dėlto reikėtų. Punktualumas atskleidžia labai daug: parodo, ar esate patikimas, ar gerbiate kitą žmogų. Vėluoti ir dėl to nė per nago juodymą nesigraužti – įžūlu. Žurnalistinis tyrimas apie valdininkų punktualumą bus atliktas: tik laiko klausimas kada.
Vėlavimas kiša pagalius į ratus ne tik pavieniams asmenims, bet ir visam Vakarų pasaulio vežimui. Nagus turėtų graužtis Europos, Amerikos lyderiai, kurių pasyvumas, pavėluota reakcija ir kinkų drebinimas neabejotinai prisidėjo dėl Malaizijos oro linijų lėktuvo tragedijos. Keleivinį lėktuvą su beveik 300 žmonių, kaip įtariama, numušė prorusiški separatistai. Kol Vakarų lyderiai dieną naktį tariasi ir svarsto, kokias sankcijas taikyti Rusijai, pastaroji su V. Putinu priešakyje veikia ir daro, ko širdelė geidžia. Negana to, taip išsvajotos vienybės ima trūkti. Didžioji Britanija piktinasi, jog Prancūzija Rusijai gamina du „Mistral“ klasės jūrų desanto laivus. Kontraktas pasirašytas 2011 m., jo vertė – 1,2 mlrd. dolerių. Tačiau juokiasi puodas, kad katilas juodas, mat pati Didžioji Britanija ne šventesnė – eksportuoja ginklus ir karinę įrangą į Rusiją. Vakarų lyderiai iki šiol sapnuoja tik dolerius ir eurus, tačiau nemato realybės, kurioje liejasi šimtų žmonių, net kūdikių kraujas.
Didelė dalis eilinių Vakarų Europos gyventojų mažai suka galvą dėl Ukrainos situacijos, Rusijos keliamo pavojaus. Jiems ramu, kol besivystantis konfliktas nepasiekė jų šeimos, jų kiemo. Vis dėlto mane labai džiugina tie, kurie ir dabar randa būdų išreikšti savo pilietinei pozicijai. Tiek „Maximos“, tiek IKI prekybos centrai dar balandį fiksavo tendencijas, kad dalis Lietuvos pirkėjų nusisuka nuo kai kurių rusiškos kilmės maisto produktų. Tokius pavyzdžius stebiu ir sau artimoje aplinkoje. Mano draugų šeima, anksčiau mėgdavusi rusišką pomidorų padažą, jo atsisakė. Ne dėl kokybės, tiesiog iš idėjos, dėl savo pozicijos. Neseniai sužinojau, kad Gargžduose gyvena ir tokių verslininkų, kurie nebesipila kuro „Lukoil“ degalinėse (bendrovė „Lukoil“ – viena iš Rusijos naftos pramonės lyderių), nors čia degalai pigesni. Šiuo atveju pilietinė pozicija yra svaresnė ir svarbesnė nei ekonominė nauda. Smagu, kad ne visi yra viliai kaikariai (Vilius Kaikaris – įmonių grupės „Šiaurės vilkas“ savininkas ir vadovas, turintis verslo interesų Rusijoje), kuriems svarbu tik tai, kad Lietuva tylėtų it pelė po šluota ir litas kapsėtų.
Kai laimę matuoji tik grynųjų kiekiu, nepastebi žymiai svarbesnių dalykų. Baisiausia, kad gali pavėluoti… gyventi.
