Verslas NR.1
Humoreska
Kol daktarėlis galvojo akis į lubas įrėmęs, aš pastebėjau, kad ant stalo nebėra dolerių.
– Atsiprašau, ar nematėte, kur nukeliavo mano doleriai?
– Matyt nemačiau, – akis pasikrapštė daktaras, lyg jam kreidos būtų pribyrėję, – tik girdėjau, kaip jie į stalčių įkrito.
– Supraskite mane teisingai, aš su tais doleriais nuo pat nepriklausomybės kartu. Jie pirmieji ir paskutiniai mano kukliame gyvenime. Galima sakyti, nieko artimesnio kaip ir neturėjau. Ar negalėčiau prieš išsiskirdamas su jais paskutinį kartą žvilgtelėti nors akies krašteliu.
– Čia jums ne paroda, – piktai sušneko daktaras, – ir meskite pagaliau iš galvos tuos pinigus, jūs greitai ne tik su jais, bet ir su gyvenimu atsisveikinsite, visos kraujagyslės užkalkėjusios, insultas, galima sakyt, ant slenksčio stovi, o jūs vis tą patį: „Kur mano doleriai, kur mano doleriai?“ Ar suprantate, apie ką kalbu?
– Puikiai jus suprantu, man nereikia dešimt kartų sakyti, bet kur dingo mano doleriai?
– O siaube, pažvelkite pats į monitorių, – pastūmė manęs link kompiuterį, – ar matote?
– Kaip aš pamatysiu kompiuteryje, jeigu jie stalčiuje.
– O, Viešpatie, – daktaras lyg maldai suglaudė delnus, pažvelgė viršun, į tas pačias byrančias lubas, – nebeturiu aš kantrybės.
– Aš kai ko daugiau nebeturiu.
– A dolerių? Ateik ir pasiimk ir kad daugiau tavęs čia nematyčiau, – užriko daktaras, jau nebe veide, žvelgdamas į ekraną, vožtelėjo vargšui kompiuteriui per pakinklius, su triukšmu atitraukė stalo stalčių ir aiškiai sutrikęs įsistebeilijo į jo vidų. Sustingo kaip koks trečiakursis medicinos studentas prie prapjauto ligonio pilvo. Nėjo suprasti, ką jis ten pamatė, akimis tik varinėjo nuo vieno krašto iki kito lyg apendicito ieškodamas, ir po nosimi murmėjo, – ot, velnias.
– Kas atsitiko? – susirūpinau.
– Neatskiriu, kurie tavo, – neatitraukdamas akių nuo stalčiaus rankomis žarstė jo turinį. – Prieik arčiau, gal atpažinsi.
Aš gyvenime tiek dolerių vienoje vietoje nebuvau matęs. Per televizorių – taip, bet – stalčiuje?
– Daktare, – sakau, – man galva sukasi nuo tų dolerių.
– Tai ko mane gaišini, jeigu žinai, nuo ko? „Daktare, daktare, man galva sukasi, gal pasakytumėte, kodėl, Jūs gi specialistas“, – pamėgdžiodamas mane pakilo jis nuo stalo, prieš tai sustūmęs stalčių. – Tas, bl… – vėl trinktelėjo vargšui kompiuteriui, – rodo visokias nesąmones – „kraujagyslės jam užkalkėjusios“, tu pats užkalkėjęs, labdara nelaiminga.
O tam kompiuteriui, pasirodo, tik sukrėtimo ir tereikėjo. Jo viduriuose kažkas sukrebždėjo, ekranas tik sužaižaravo ir parodė visai kitą vaizdą.
– Bliamba, o kas čia? – daktaras pasilenkė prie ekrano. – Yra viena gera gyslelė, visiškai švari, galima sakyti, nė karto nenaudota.
– Kas per gyslelė? – spraudžiuosi ir aš artyn.
– Verslininko, – pradžiugina mane daktaras, – tiesa labai jau plona, kaži kokio biznio su tokia neišvarysi, bet silkes Palangoje gali pabandyti pardavinėti.
– O jeigu suleidus plečiančiųjų? – nedrąsiai pasiūlau.
– Šaunuolis, – pagiria mane daktaras, – mąstai. Ir suvaro man dvigubą dozę, gyslelė akyse plečiasi ir užima vos ne trečdalį ekrano, su tokia jau ne gėda ir Lietuvos verslininkų konfederacijoje pasirodyti…
Algimantas VAŠKYS
