Verslo tęsinys NR. 2
Humoreska
Nu ką, verslas tai verslas. Nėriau aš į tuos vandenis, sužinojau, kad egzistuoja toks dalykas kaip verslo modelis. Aš visada galvojau, kad modelis tai – graži merga, pasirodo, nebūtinai. Pasikonsultavęs su specialistais pasirinkau vieną iš populiaresnių Lietuvoje verslo modelių – „Išdurk artimą savo“. Nutariau pradėti nuo to daktaro, jis man kaip giminė pasidarė po to, kai pradangino mano dolerius. Apsilankiau aš pas jį su gražiausiais ketinimais kaip nors juos atsikovoti.
– Laba diena, daktare, – pradėjau nuo pat slenksčio, – atėjau jums padėkoti. Anądien buvau toks nelaimingas ir susikrimtęs dėl savo besisukančios galvos, bet pabendravęs su jumis nusiraminau ir į pasaulį pažvelgiau kitomis akimis. Netrukdysiu jūsų ir daug nekalbėsiu, trumpai tariant, po vizito pas jus man kaip akmuo nuo širdies nusirito.
– Džiaugiuosi tamstai pagelbėjęs.
– Nėra ko čia labai džiūgauti, daktarėli, tas akmuo tiesiai man ant dešinės kojos.
– Tamsta – šposininkas, – suprunkštė daktaras.
– Nematau čia nieko juokingo, – ištraukiau iš maišelio akmenį, pridėjau prie pamėlusios kojos – tip top.
– Nesąmonė, ar dar kas nors matė?
– Žmona, ji dar suriko – „saugok parketą“, o aš kvailys kyštelėjau koją.
– Nesitiki, – daktaras pasikrapštė pakaušį.
– Jūs ne pakaušį, o akis prasikrapštykite, anąsyk nematėte, kur mano doleriai išgaravo, dabar vėl tas pats, nesuprantu, kas čia šįkart nesimato.
– Na, gerai, gerai, nusiraminkite, duodu jums tepaliuko, tepkite tris kartus per dieną, tik ne ant duonos.
Maivosi parazitas, laiko mane durneliu, o man tik to ir reikia:
– Supratau – ant akmens.
Kitą dieną aš vėl pasirodžiau:
– Atsiprašau už vakardieną, prisipažinsiu netikėjau jūsų kompetencija, bet tas tepaliukas – fantastika. Pamačiau, kaip jis veikia ir – man kaip akmuo nuo širdies nusirito.
– Dabar jau ant kitos kojos? – daktarėlis jau aiškiai sunerimęs.
– Būtų gerai, jeigu būtų. Deja, ant tos pačios.
– Nesąmonė, taip nebūna – du kartus ant tos pačios, yra gi tikimybių teorija, – pakeltu balsu sušneko jis. – Aš aplamai nebematau prasmės jums padėti, rytoj vėl ateisite atsidėkoti, nešinas tuo akmeniu. Ar ne tiesą sakau.
– Galbūt, laikas parodys.
– Tai ką man daryti? – griebėsi daktaras už galvos.
– Pirkite iš manęs tą akmenį už penkiasdešimt dolerių.
– Aš neturiu tiek pinigų, kad už paprastą lauko akmenį tiek mokėčiau, pažiūrėkite, jeigu netikite, – atitraukė jis stalčių.
– Tikiu – darbo diena tik prasidėjo, aš galiu palaukti.
– Man reikia pasitarti su skyriaus vedėju, – burbtelėjo ir išlėkė, aš maniau, kad pasiskolint.
Pasirodo, nubėgęs pas vedėją, jis greitakalbe nupasakojo visą istoriją ir paprašė patarimo.
– Kokia to paciento pavardė? – vedėjas tik tiek paklausė.
– Kažkoks Vaškys.
– O, Vaškys, žinau, žinau, – su didžiule pagarba ištarė tą pavardę vedėjas. – Pirk, kolega, ir nesispyriok, tiesa, kokio didumo tas akmuo?
Tas parodė.
– Oho, koks didelis ir kiek už jį prašo?
– Net penkiasdešimt dolerių.
– Naivuoli, – tik penkiasdešimt. Aš už perpus mažesnį aštuoniasdešimt paklojau. Greičiau grįžk ir mokėk, kol jis nepersigalvojo, o tai po teismus tave užtampys.
– Jis turi ryšių su teisėjais? – susigūžė daktarėlis.
– Nežinau, kokie ten ryšiai, bet savo akimis teismo alpinariume mačiau krūvą akmenų.
Daktaro įtikinėti nebereikėjo, grįžęs nusipirko iš manęs tą akmenį ir laimingas atsipūtė:
– Žinokitės, man kaip akmuo nuo širdies nusirideno.
Aš iš maišelio ištraukiau dar vieną akmenį:
– Ar šitas?
– Tikriausiai? – perbalo daktaras.
– Dešimt eurų.
– Kodėl aš turiu pirkti savo akmenį? – šokosi iš vietos.
– Aš ir neparduodu, aš prašau radybų.
Gal ir kvailai skamba visa šita, bet šiemet aš jau penkiolika akmenų prastūmiau…
Algimantas VAŠKYS