Vėžaičiuose sužaliuos 80-mečio ąžuoliukas
Tarptautiniais dirvožemio metais Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro (LAMMC) Vėžaičių filialo 80 metų gyvavimo sukaktis paminėta tarptautine konferencija „Dirvožemio degradacija: teorija, esama situacija ir apsaugos priemonės“. Trečiadienį čia gausiai susirinko ne tik šalies žemės mokslo įstaigų atstovai, bet ir dirvožemininkai iš Norvegijos, Suomijos, Lenkijos, Latvijos. Vėžaičių filiale vyko istorinė konferencija.
Nekalkinami rūgštūs dirvožemiai prastėja
Per 80 Vėžaičių filialo gyvavimo metų nesikeitė tyrimo objektas – rūgštūs dirvožemiai.
Mokslinio renginio įžanga – diskusija, į kurią Vėžaičių filialo mokslininkai pakvietė LAMMC, Žemės ūkio ministerijos, Žemės ūkio rūmų, rajono Savivaldybės atstovus ir kitus dalyvius aptarti dirvožemių rūgštėjimo priežastis, pasekmes ir kalkinimo svarbą.
Pasak Vėžaičių filialo direktorės dr. Danutės Karčauskienės, Vakarų Lietuvoje daug rūgščių dirvožemių. Juose neuždera miežiai, kviečiai ir kitos tradicinės kultūros. Neefektyvus tręšimas, blogėja dirvožemio struktūra. Nekalkintose dirvose derlius penkeriopai mažesnis nei kalkintose.
„Intensyviai buvo kalkinama nuo 1985 m. iki 1993 m. Daugiau nei 20 metų nekalkinant, dirvožemis prastėja, – kalbėjo mokslininkė. – Kalkinimas būtinas, tačiau ūkininkai neturi lėšų, nors supranta, jog kalkintose dirvose gautų optimalų derlių. Šalies įmonė gamintų tinkamas kalkinimo medžiagas, jeigu tik būtų paklausa.“
Susirinkusieji diskutavo, kaip reikėtų spręsti šią problemą.
LAMMC direktorius, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys habil. dr. Zenonas Dabkevičius retoriškai paklausė: „Kodėl skundžiamės, jeigu gauname rekordinius derlius?“ Bet ir jis akcentavo, kad mokslininkai pritaria, jog reikalingas kalkinimas, tačiau sprendimai priklauso nuo valstybės, verslo. Pasak jo, kalkinimas aktualus ne tik Lietuvoje – ir kitose Baltijos šalyse.
Žemės ūkio viceministro Albino Ežerskio teigimu, dirvožemių rūgštėjimas Vakarų Lietuvoje – didžiulė problema, bet nėra programos valdyti šį procesą, o buvęs įdirbis nyksta. „Jeigu būtų palaikoma rūgštingumo norma, tai pakaktų tręšimo, – kalbėjo viceministras. – Europos Sąjungoje nustatyti rūgštingumo kriterijai – dirvožemis gali tapti negyvas. Reikia atitinkamos programos, kad būtų finansuojamas kalkinimas. Diskusijos rezoliucija būtų postūmis rengti programą ūkininkų paramai.“
A. Ežerskio teigimu, cheminės medžiagos gali padidinti derlių, bet tuo pačiu jos nualina – dirvožemis prastėja ir gali tapti negyvas. „Gerai, kad Europos Sąjunga privertė įvesti sėjomainą, sėti ankštines kultūras, nes šie augalai gerina dirvožemio struktūrą“, – sakė viceministras.
Seminare buvo akcentuota, jog reikalingas nuolatinis kalkinimas, ypač Žemaitijoje, išskirtinėje zonoje. Apie tai daug šnekama, rašoma, bet viskas nusėda valdžios kabinetuose. A. Ežerskis kalbėjo, jog reikia derėtis su Europos Komisija, kad rūgščioms dirvoms kalkinti skirtų ilgalaikę kompensaciją. Vieno dalyvio nuomone, ūkininkams reikėtų kompensuoti pusę kalkinimo išlaidų.
D. Karčauskienė akcentavo, jog svarbi diskusijos tema atsispindėjo po to vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Dirvožemio degradacija: teorija, esama situacija ir apsaugos priemonės“ 35 moksliniuose Lietuvos ir užsienio šalių (Norvegijos, Suomijos, Švedijos, Latvijos, Vokietijos, Lenkijos ir Estijos) mokslininkų pranešimuose. „Juose svarbus akcentas teko dirvožemio erozijos ir su ja susijusioms problemoms, tai yra maisto medžiagų, ypač fosforo ir kalio netekimo, taip pat organinės medžiagos mažėjimo, anglies dvideginio emisijos klausimams. Daug pranešimų buvo dirvožemio biologijos tema, atskleidžiant mikorizės svarbą agroekosistemoje. Taip pat pranešimuose paliestos dirvožemio struktūros prastėjimo priežastys dėl intensyvaus žemės dirbimo ir trumpų sėjomainų. Detalizuotas ilgalaikio kalkinimo derinyje su organinių trąšų įnešimu poveikis ne tik dirvožemio ariamojo sluoksnio, bet ir gilesniuose horizontuose. Pranešimuose taip pat pateiktos įvairios dirvožemio degradacijos koncepcijos“, – apibendrino D. Karčauskienė.
Mokslininkai garsina miestelį
Tarptautinis seminaras Vėžaičių filiale pradėtas liaudiška muzika ir dainomis. Smagią nuotaiką kūrė skrabalų virtuozas Regimantas Šilinskas. Tai buvo tarsi priminimas, jog ankstesniais dešimtmečiais šioje įstaigoje ne tik moksliniai darbai buvo svarbūs, bet ir gražios vakaronės, prasmingi renginiai vyko.
Vakare svečiai, filiale dirbantys žmonės ir buvę darbuotojai, susirinko į šalia esančią erdvią teritoriją, kur kas dešimtmetį kiekvienos sukakties proga sodinami ąžuolai. Ir visi gražiai žaliuoja. Ambicingas jų tikslas – augti, kaip ir Vėžaičių filialo, kuris išgyveno įvairių periodų, tačiau išliko.
Iškilmingai pasodintas 80-mečio ąžuoliukas. „Nelengvomis akimirkomis pažvelgę į ąžuolus, įgyjame stiprybės“, – šypsojosi D. Karčauskienė.
Po šių įsimintinų akimirkų visi sugužėjo į Vėžaičių konferencijų salę, šventinį vakarą. Gargždų džiazo kvartetas šventės dalyviams dovanojo puikių melodijų pynę. Susirinkusieji turėjo galimybę prisiminti ar susipažinti su šios įstaigos per 80 metų nueitu keliu.
D. Karčauskienė kalbėjo: „Mūsų įstaigoje daug kas keitėsi, tačiau tyrimų objektas liko tas pats: rūgštūs dirvožemiai. Mes sugebėjome pakeisti jo struktūrą. Dirvožemio kalkinimo tyrimai – mokslo stuburas, apie kurį sukasi kiti darbai.“
Ji akcentavo, jog tarpukario Lietuvoje buvo suvokiama žemės mokslo svarba – grafas Volmeris paskyrė savo žemės tyrimams.
Buvęs filialo direktorius Vytautas Knašys pasakojo, kad Vėžaičiuose prabėgo trečdalis jo gyvenimo dirbant, kuriant filialą: „Išvykau po 50 metų jo gyvavimo sukakties. Kas pasikeitė per 30 metų? Džiugu, kad į šią, jubiliejinę šventę, susirinko tiek daug svečių. Yra vilties, jog dirvožemio mokslas plėtosis, kad jis reikalingas ne tik Lietuvai. Svarbiausia – būti matomiems: reikia išplaukti į tarptautinius vandenis, užmegzti ryšius su gamybininkais, ieškoti finansavimo šaltinio.“
Z. Dabkevičius akcentavo, jog Vėžaičių filialas – šviesos, mokslo spindulys Vėžaičiuose. „Šis kolektyvas dirbo stabiliai, nors buvo pristabdytas. Svarbu, kad žmonės tiki savo darbu“, – sveikindamas sakė jis.
Gausus būrys sveikintojų iš įvairių žemės mokslo ir kitų įstaigų linkėjo kolektyvui stiprėti kaip ąžuolams filialo teritorijoje, linkėjo būti šviesuliais mokslo srityje, žinomiems Europoje. Vėžaičių seniūnijos atstovai džiaugėsi, kad mokslininkai išgarsino Vėžaičius, sukūrė savitą miestelio veidą ir statusą.
D. Karčauskienei įteikta Žemės ūkio ministerijos padėka.
- Vėžaičių filiale nuo 1935 metų vykdomi moksliniai tyrimai rūgščių dirvožemių kalkinimo, augalų auginimo technologijų kūrimo, jų tobulinimo bei inovacijų diegimo kryptyse. Įstaigos pavadinimas keitėsi 5 kartus, atspindėdamas Lietuvai ir jos mokslui lemtus istorinius išmėginimus. Prieš 80 m. įkurta Samališkės bandymų stotis išaugo iki Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Vėžaičių filialo. Per šį laikotarpį įstaigai vadovavo daugiau nei 10 vadovų. Metų kaitos ir istorinių permainų nepaliestas tyrimų objektas – iš prigimties rūgštus dirvožemis ir tyrimų tematika. Aktualiausi kiekvieno laikotarpio mokslinių tyrimų duomenys apibendrinti daugiau nei 50 daktaro ir penkiose habilitacinėse disertacijose.
