Viešasis sektorius, nelegali migracija ir COVID-19
Viešasis sektorius Lietuvoje beveik nepastebimas. Nemokamas mokslas valstybinėse mokyklose, gydymas valstybės išlaikomose ligoninėse, daugiau nei pusės visų studijų vietų finansavimas universitetuose bei kolegijose – visa tai yra viešojo sektoriaus privalumai, prie kurių esame pripratę.
Kodėl taip atsitinka? Atsakymas gana paprastas – viešasis sektorius nekuria pridėtinės vertės, kurią būtų galima išreikšti skaičiais. Netgi apskaičiuojant bendrąjį vidaus produktą – ties valstybės institucijomis galima suskaičiuoti tik patiriamas išlaidas. Nei mokytojas, nei gydytojas, nei valstybės tarnautojas neatneša tiesioginio pelno, nes jų paslaugos – nemokamos. Tiksliau už jas susimokame tik kartą per metus – mokėdami mokesčius. Tačiau ne kas kitas, o būtent viešasis sektorius sėkmingai įveikė nelegalios migracijos krizę ir suvaldė COVID-19 pandemiją.
Viešojo sektoriaus vertė
Neseniai TS–LKD frakcijos Seimo narys Matas Maldeikis, tinklalaidėje „Neredaguota“ kalbėdamas apie Lietuvos politinę sistemą, taip atsiliepė apie valstybės institucijas: „Lietuvą pastaraisiais metais valdė tik dvi partijos – biurokratų ir regionų. (…) Biurokratų partija pas mus yra pati stipriausia – ji yra lemianti, ji apsprendžia biudžetą ir daug kitų dalykų, dėl kurių mes judame į priekį ir nepriklausomai nuo to, kokia yra valdžia, biurokratų partija turi savo stabilią kryptį – tai yra ministerijų darbuotojai, departamentų direktoriai, žmonės, tiesiogiai lemiantys įvairius procesus ir suteikiantys stabilumo valstybei.“
Šis pavyzdys puikiai tinka ir dabartinių iššūkių kontekste – pandemiją ir neteisėtą migraciją suvaldė būtent „biurokratų partija“. Verslas ir nevyriausybinės organizacijos šiuo atžvilgiu galėjo tik prisidėti finansine pagalba ar kitais veiksmais, tačiau svarbiausi sprendimai, kada, kokiu būdu ir už kiek bus taikomos krizės valdymo priemonės, buvo priimtos skirtinguose viešojo sektoriaus lygmenyse.
Viešojo sektoriaus nekonkurencingumas
Taigi čia iškyla įdomus paradoksas. Jei viešasis sektorius yra toks svarbus valstybei, kodėl jis toks nekonkurencingas? Pavyzdžiui, viešajame ir privačiajame sektoriuje dirbančių specialistų algos skiriasi net kelis ir daugiau kartų. Rugpjūčio pradžioje, pačiame migracijos krizės įkarštyje, apžvalgininkas Rimvydas Valatka rašė: „Visiems šalyje tapus nelegalių migrantų išvarymo specialistais, niekam neužkliuvo žinia, kad nuolatinių vadovų dabar neturi net devynios Sveikatos apsaugos ministerijos įstaigos. Be vadovų ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras bei Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras – institucijos, kurios ir turėtų valdyti pandeminę situaciją. Paaiškinti tai – paprasta. Atsakomybė – milžiniška, o uždarbis – kaip ant juoko. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro vadovui valstybė siūlo apie
2 085 eurus popieriuje. (…) Geras santechnikas per porą dienų daugiau sukrapšto.“
Valstybė verslui ar verslas valstybei?
Verslas Lietuvoje yra viena iš mažiausiai apmokestintų ekonominės veiklos sričių. Pelno mokestis, taikomas verslui Lietuvoje, yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje. Nors tuo pačiu metu dažnai teigiama, jog būtent verslas įneša daugiausia mokesčių į valstybės biudžetą ir taip išlaiko valstybę, ką paneigti būtų sunku, tačiau taip pat būtų sunku paneigti ir tai, jog verslas Lietuvoje maksimaliai vengia mokėti mokesčius bei nuolatos naudojasi įvairiomis lengvatomis. Standartinis pelno mokesčio tarifas Lietuvoje siekia vos 15 proc., tačiau dėl įvairių išlygų pelno mokesčio tarifo efektyvumas sumenksta net iki 5,8 proc.
Taigi tokiu būdu, sumokėdamas mažiau mokesčių, verslas praleidžia galimybę prisidėti prie valstybės ir savo paties gerovės, kadangi sveikai ir konkurencingai privataus sektoriaus aplinkai yra nepaprastai svarbios tinkamai sutvarkytos valstybės institucijos, kurios kuria ir užtikrina vienodas žaidimo taisykles visiems, skatina skaidrumo politiką bei verslo subsidijavimą to prireikus.
Kas atsitinka, jei ši bazė silpna ar veikia tik iš dalies? Dažniausiai per šešėlinę ekonomiką, korupciją, algų mokėjimą vokeliuose bei dirbtinį darbo užmokesčio mažinimą nukenčia tas verslas, kuris stengiasi laikytis teisinės bazės normų, kadangi jis išleidžia daugiau pinigų ten, kur teisinę bazę pažeidinėjantis verslas sutaupo ar investuoja. Taigi tokiu būdu sąžiningi verslai tampa mažiau konkurencingi. Todėl teisinių normų laikymosi užtikrinimas yra viena iš svarbiausių viešojo sektoriaus užduočių, kurią vykdydamas šis padeda verslams generuoti pelną. Ši problema ypač aktuali Lietuvoje, kur korupcijos rodikliai vis dar išlieka vieni aukščiausių Europos Sąjungoje.
Didesni mokesčiai verslui – nerealu?
Paprastai argumentuojant už mažus mokesčius verslui yra kalbama apie verslininkų motyvacijos išlaikymą, o mokesčių didėjimas visada yra siejamas su darbo vietų praradimu, verslo konkurencingumo sumažėjimu ir galiausiai ta pačia menkstančia verslininkų motyvacija dirbti.
Tačiau ar tikrai taip yra? Mokėti didesnius mokesčius verslui yra naudinga ilgalaikėje perspektyvoje – mokėdamas juos privatus sektorius prisideda prie tvaresnės aplinkos valstybėje kūrimo. Taigi tokiu būdu investuoja į savo vartotoją ir jo gerovę plačiąja prasme, taigi ir į finansinį stabilumą bei perkamąją galią. Mokėti didesnius mokesčius verslui taip pat yra naudinga ir dėl to, jog šitaip stiprinamos valstybės institucijos, kurios, šalį ištikus krizei, tampa jos stabilumo garantu.
Viešasis sektorius – valstybės ateičiai
Nepaisant to, jog Lietuvos ateitį didele dalimi lems būtent gerai sutvarkytas viešasis sektorius, darbo vietos jame vis dar yra nepakankamai konkurencingos, kad priviliotų geriausius savo srities specialistus ir juos išlaikytų. Ši situacija laikui einant privalės keistis, kadangi Lietuvai gerai veikiančios valstybės institucijos yra itin svarbios ne vien tik dėl vidinių, bet ir dėl išorinių, geopolitinių priežasčių. Tad telieka tikėtis, kad COVID-19 banga ir hibridinis karas su Baltarusija taps proga ne tik padidinti finansavimą sveikatos apsaugos sistemai ar Valstybės sienos apsaugos tarnybai būtent tuo momentu, kai to būtinai reikia, bet ir lems ilgalaikes, struktūrines permainas valstybėje.
Augustas KALINAUSKAS
Apžvalgininkas
