Visos traumos įsirėžia į kūną ir protą. Stiprybė yra kalbėti, o ne dangstytis
Stiprybė yra kalbėti, o ne dangstytis
Vakar žiūrėjau laidą apie sovietinės mokyklos sistemą. Laidoje plačiai buvo paliesta patyčių tema. Prisiminiau savo išgyvenimus mokykloje. Juos nėra smagu prisiminti net ir dabar, po daugiau nei šešerių metų. Patyčios padarė didelę įtaką mano asmenybei. Šioje patirtyje matau ir pliusų, ir minusų, tačiau jei kažkas leistų koreguoti savo likimą, tai pasirinkčiau išgyventi kitą skausmą.
Mokiausi mažoje mokykloje, kurioje buvo nedaug mokinių, vos pusantro šimto. Didelę dalį prisimenu blankiai, tik ryškiai įsiminė tam tikri įvykiai, kurie irgi, deja, yra išsibarstę mano atmintyje ir nebegaliu visko atsiminti nuosekliai.
Penktoje klasėje man patikdavo verti karoliukus ir dėl šios veiklos sulaukdavau daug patyčių. Esą tai mergaitiška, bet tuo metu tie karoliukai būdavo vienintelis dalykas, kuris keldavo džiaugsmą. Man patikdavo verti ančiukus, krokodiliukus, kiekviena naujai išmokta nuverta forma teikdavo džiaugsmo. Mečiau vėrimą, nes anuomet rūpėjo, ką kiti galvoja apie mane, neturėjau, kas mane palaikytų ir pasakytų, jog viskas su tavimi yra gerai.
Šeštoje klasėje įvyko pirmasis išpuolis, kai mane bendraamžiai koridoriuje pradėjo smaugti. Gyniausi spjaudamas į veidą ir atsimenu tik tiek, kad mokytojai sureagavo. Mokykloje vyko aiškinimasis, kas ir kodėl, o daugiau nepamenu nieko, tik save, einantį namo. Jaučiausi nesaugiai, buvo gėda, bijojau, jutau nerimą krūtinėje. Dar ir dabar matau tą reginį, save išeinantį iš mokyklos, matau tuos veidus, kurie po išpuolių žiūrėjo į mane pašaipiai. Tuo metu tik norėjau išnykti iš šito pasaulio, man jis atrodė velniškai nesaugus. Parėjęs puoliau į savo kambarį, apsiklojau ir kūkčiojau, nes jaučiausi baisiai, bet daugiau nieko ir nepamenu. Įdomu būtų prisiminti, o kaip ėjau kitą dieną į mokyklą, ką aš tą vakarą veikiau, kas vyko toliau…
Taip pat vieną kartą mokytojas mane pavadino tešliumi. Gera kūno forma nepasižymėjau, bet kokią teisę jis turėjo taip sakyti bręstančiam vaikui? Nuėjau pas direktorę tik po poros dienų, nes bijojau. Esu jai dėkingas, kad ji sureagavo taip pat, nes jis daugiau nebesikabinėjo. Mokykloje buvo šaunių mokytojų, kuriuos ir dabar menu geru žodžiu, tačiau buvo ir tikrų bjaurybių, kurie neverti pedagogų vardo. Nejaučiu jiems pagarbos iki šiol, menu juos blogu žodžiu. Jie kurstydavo patyčias prie mokinių, ypač tada, kai dalyvavau mokyklos prezidento rinkimuose. Apkalbinėjo, kad visa tai darau dėl to, kad gaučiau garbės. Manau, kad tai beviltiškas mąstymas. Ar vaikas jau žino, ką reiškia daryti kažką dėl garbės? Kai rinkimų nelaimėjau, džiaugėsi ir agresoriai, ir keli mokytojai, jog man nepasisekė. Tada prieš visą salę metė man repliką „Tik neapsiverk“ ir aidėjo „šaikos“ krizenimas.
Vėliau aštuntoje klasėje tas pats tironas mane užpuolė gatvėje grasindamas, kad susidoros, griebė už kaklo. Todėl nuo to laiko niekada nebeidavau į lauką sutemus. Mėgdavau išeiti vakarais su šunimi pasivaikščioti. Po išpuolio atsisėdau kieme ant sūpynių, iš išgąsčio drebėjau, tada įkvėpiau ir parėjau namo lyg nieko nebūtų įvykę. O kas vyko toliau, irgi nieko nepamenu. Tik žinau, kad tvirtai apsisprendžiau, jog išeinu į gimnaziją. Tada pradėjau braukyti kalendoriuką, kada gi baigsiu tą prakeiktą mokyklą. Iš liūdesio, beviltiškumo ir bejėgystės išsivystė didelė vidinė agresija ir įniršis. Pradėjau neapkęsti ten visų esančių, atrodė, kad galėčiau visus sužlugdyti, jeigu tik galėčiau. Nervindavo žmonių juokas, šypsenos, apsimetinėjimas, kaip čia gražu ir gera.
Tais metais, kai dalyvavau mokyklos prezidento rinkimuose, norėjau prisidėti savo idėjomis iš širdies. Man atrodė, kad esu labai kūrybingas ir turiu daugybę šaunių idėjų. Per kandidatų prisistatymus manęs mokyklos direktorė paklausė, ar mokykloje yra patyčių? Gerai atsimenu, kad už jos nugaros sėdėję tironai tyčiojosi iš manęs, o pasakymas, kad mūsų mokykloje nėra patyčių, man atrodė stiprybės ženklas. Dabar atrodo kitaip. Stiprybė yra kalbėti, o ne dangstytis, galėjau pasakyti tiesą ir parodyti pirštais, kad patyčios čia, už jos nugaros.
Po visų įvykių psichologė pasikvietė pasikalbėti, nors nesupratau kodėl, nes niekam niekada taip ir nepasakojau. Vėliau prisipažinau, kad iš manęs šaiposi, ir po to pokalbio patyčios liovėsi, liko tik kreivi žvilgsniai praeinant koridoriumi. Tik dabar suprantu, koks aš jai dėkingas, galbūt viskas būtų buvę kitaip. Pavyzdžiui, savižudybė, apie kurią galvodavau itin dažnai, nes trūko tik vieno dalyko – pokalbio ir suaugusio žmogaus užnugario.
Viskas liovėsi išėjus į gimnaziją, daugiau niekada nebepatyriau patyčių, tačiau ta patirtis stipriai įsirašė į kūną ir protą, kuri man trukdo gyventi. Man kartais atrodo, kad tai vyko vakar, o kartais atrodo, kad einant už nugaros mane seka tie patys agresoriai, tik kitais veidais ir šaiposi iš manęs. Kartais užplūsta drebėjimas iki skausmo taip stipriai, kad atrodo, jog išprotėsiu ir norisi tik susmegti į žemę, išsinerti iš kūno.
Nuo drebėjimo pradeda skaudėti šonkaulius. Skausminga jausena dažnai persekioja ir dabar, ypatingai socialinėse situacijose. Neslėpsiu, man baisu įeiti į naują vietą arba patalpą. Kartais būna tokių dienų, kai įėjimas į parduotuvę tampa didžiausiu iššūkiu, nes tiesiog jaučiu, kad negaliu, krūtinėje būna per daug nerimo. Nors sąmoningai suprantu, kad viskas yra gerai, man negresia pavojus. Baisu būti ten, kur daug žmonių, susipažinti su jais. Visada mano kūnas reaguoja tuo pačiu drebėjimu iki skausmo, o tada seka ir intensyvus galvojimas, kaip mane priims žmonės, o kas, jeigu pagalvos, kad aš kažkoks keistas, kas jeigu pradės iš manęs tyčiotis? Kažkas pradeda siųsti į galvą argumentus, kodėl iš manęs galėtų kažkas šaipytis arba ausyse tarsi skamba agresorių žodžiai. Kartais iš visos tos košės kyla noras nepriklausyti jokiai socialinei grupei ir niekur nesilankyti.
Visa tai sprendžiu su savo psichoterapeutu jau pusę metų. Man sekasi gana gerai, vieną kitą akmenėlį jau užridenau, kad pastatyčiau naujus pamatus. Kartais atslenka beviltiškumas ir atrodo, kad aš niekada neišsinersiu iš visos tos praeities, tačiau niekas nesakė, kad bus lengva. Dažnai socialiniuose tinkluose matau žmones, kurie dalijasi citatomis, jog reikia tiesiog paleisti praeitį ir gyventi toliau. Ir man liūdna, jog žmonės tiki tuo. Manau, kad visas „brudas“ kartojasi dabartyje, kol neišsprendi savo praeities traumų.
Danielius EINIKIS
Jaunųjų korespondentų klubo narys
Vitos VITAITĖS asociatyvi nuotr.
