Vyriausias rajono vyras sulaukė šimtojo lapkričio
Daukšaičių kaimo bendruomenės gyvenimo tėkmėje – ypatingas įvykis: lapkričio pirmąją 100-ojo gimtadienio sulaukė Petraičių kaimo senbuvis Pranas Šertvytis. Vyriausią ne tik Veiviržėnų seniūnijoje, bet ir Klaipėdos rajone vyrą su jubiliejumi pasveikino rajono valdžios, seniūnijos, „Sodros“ atstovai, palaimino Švėkšnos parapijos klebonas.
Gyvenimas praskriejo gimtinėje
O bendruomenės žmonės savo jaukiuose bendruose namuose surengė įspūdingą iškilmę sukaktuvininkui.
Šimtametis P. Šertvytis puošniame krėsle iškilmingai sėdėjo kelias valandas. Jis negirdėjo sveikinimų ir linkėjimų, tačiau suvokė, kad žodžiai skirti jam šimtojo gimtadienio proga. Susirūpinęs senolis pasiteiravo dukros, ar bučiuoti ranką sveikintojams. Unikalią dovaną jubiliatui įteikė bendruomenė. Jos žmonės kasmet per Užgavėnes, Kalėdas ar Tris karalius aplankydavo vyriausią senbuvį. Tuos susitikimus įamžino fotoaparatu ir iškalbingą fotografijų rinkinėlį padovanojo jubiliatui.
Prieš 100 metų Petraičių kaime, stambių ūkininkų šeimoje gimęs Pranas niekur iš savo namų neišėjo. Netgi mokėsi gimtojoje troboje įkurtoje mokyklėlėje. Visas gyvenimas čia pralėkė. Pamilęs 10 metų jaunesnę merginą Stasę, tėvų ūkyje dirbusią samdinę, trisdešimtmetis ūkininkaitis, muzikantas, bandonija grodavęs vestuvėse, ir pats vedė. Abu su žmona užaugino sūnų Alfonsą ir dukrą Marytę, kuri jį globoja 14 metų. Sulaukė 4 anūkų ir tiek pat proanūkių. Pranas negailėjo jėgų dirbdamas kolūkio fermose, buvo giriamas už darbštumą, sąžiningumą ir ne kartą apdovanotas. Po darbo valandų plušėjo savo ūkelyje.
Niekas jo neįkalbėjo kraustytis iš savo gimtosios sodybos. Netgi tuomet, kai melioracija ginė žmones iš vienkiemių į gyvenvietes, Pranas atlaikė spaudimą. Kaime liko tik kelios senos trobos. Šertvyčių sodyba turi gilią istoriją. Duktė Marytė turėjo svajonę čia įrengti kaimo muziejų.
Tikėjimo galia
P. Šertvytis augo gausioje šeimoje – iš 7 vaikų buvo 4-as, o dabar likęs vyriausias. Neseniai anapilin išėjo jo sesuo Janina, sulaukusi 89-erių metų. Gargžduose gyvenanti sesuo Bronė Stirbienė – 91-erių, labai norinti sulaukti tokio pat amžiaus kaip ir brolis.
Prieš 7 metus tapęs našliu, senolis skaudžiai išgyveno žmonos netektį.
„Tėvelis visą gyvenimą ramaus būdo, mąstantis, šviesus žmogus – ir dabar skaito rajono laikraštį „Banga“. Niekada negėrė ir nerūkė. Rimtos ligos neturėjo, o dabar – senatvės bėdos“, – pasakojo Marytė. Išmoko prižiūrėti – iš žvilgsnio, kostelėjimo supranta, ko jam reikia. Anuomet po skaudaus išbandymo vieniša likusi Marytė grįžo tėviškėn nusiraminti.
„Nuoširdžiai ačiū Daukšaičių bendruomenės pirmininkei Almai Vanagienei, seniūnaičiui Kęstučiui Toleikiui ir visiems bendruomenės nariams, surengusiems gražią jubiliejaus šventę mano tėveliui Pranui Šertvyčiui“, – dėkojo duktė Marytė Šatūnienė.
Bet matydama, kad tėvų jėgos senka, pasiliko jiems padėti.
Daktarai ne kartą sakę, kad senolio amžius baigėsi, bet kažkokios aukštesnės jėgos jį sustiprina. „Daug sunkių momentų gyvenime pasitaikė, bet tėveliui padeda tikėjimas. Jis žegnojasi prie stalo atsisėdęs valgyti ir po valgio, – kalbėjo Marytė. – Savo sodyboje pasistatė koplytėlę su Švč. Mergele Marija. Atrodo, kad ji nutolina mūsų bėdas – palengvėja sieloje čia pasimeldus. Tėvelis man pasakė: „Kai išeisiu, prižiūrėk.“ Jis netiki, jog čia niekas nebegyvens, kai jo nebebus.“
Nusprendė būti iki galo
Visuomenės veikėja Rūta Vanagaitė asmeninę patirtį apie tėvų slaugą išdėstė knygoje „Pareigos metas“. Jos išvada – neverta aukotis tėvams. Ką galvoja M. Šatūnienė apie pasirinkimą būti šalia gilios senatvės sulaukusio savo tėvo? „Mano tėvelis geras, labai mylėjo mus, vaikus, anūkus. Kai išėjome iš namų, gyvenome savarankiškai, abu su mama augino gyvulius, kad galėtų mus paremti. Aš jaučiau pareigą padėti, kai jų jėgos ėmė silpti. Galėjau išsivežti tėvelį į Ariogalą, savo būstą, bet supratau, kad čia jo įprasta aplinka, jo daiktai, jo relikvijos. Nedrįsome su broliu vežtis jo į savo namus, svetimą aplinką. Įtikėjau, kad mano pareiga iki galo būti su tėveliu čia. Tai Dievo dovana man“, – kalbėjo dukra.
Ji prasitarė, kiek stiprybės reikia gyvenant vienkiemyje su nuolatinės priežiūros reikalingu žmogumi – rūpestis visą parą. Žiemą užpusto kelius, naktimis kaukia vėjas. Sunki vienatvė – be giminių, artimųjų: duktė Vilniuje gyvena, sūnus – Airijoje, tik brolis – Agluonėnuose. „Pasiilgstu miesto, koncertų, bet negaliu išvažiuoti – širdis neleidžia palikti tėvelio kito žmogaus priežiūrai, nes aš geriausiai žinau, ko jam reikia“, – prisipažino Marytė.
- Šiemet Klaipėdos rajone 100-ojo gimtadienio sulaukė 3 gyventojai, 101-ojo – irgi 3, o 102-ojo – vienas. Iš šių ilgaamžių – tik vienas vyras.
- Lietuvoje daugėja 80 m. ir vyresnių žmonių, nepajėgiančių pasirūpinti savimi. Visuomenė svarsto: ar verta gyventi taip ilgai?
