Žadeikių ilgaamžės nuoskaudų neprisimena
90-metė B. Jomantienė džiaugiasi, kad gyvena apsupta gerų ir mylinčių žmonių.
90-metė O. Puleikienė sako pamiršusi vargus, o prisimenanti tik gražias gyvenimo akimirkas.
Liepą devyniasdešimties metų jubiliejų šventė Žadeikių kaimo Viržintų gatvės gyventojos Ona Puleikienė ir Barbora Jomantienė. Kaimynės gimusios padieniui – Ona liepos 21 d., o Barbora – liepos 22 d. Endriejavo seniūnijos seniūnė Laimutė Šunokienė ir socialinė darbuotoja Danutė Lukauskienė aplankiusios ir sveikindamos ilgaamžes linkėjo brangiausio turto – sveikatos.
Vargus pamiršo
Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Onai buvo tik 12 metų. Ji, kaip ir dar 5 seserys ir 3 broliai, neteko tėvelio – vokiečiai jį sušaudė vaikų akivaizdoje. Mamai vienai reikėjo išmaitinti ir aprengti devynis vaikus. „Buvo labai sunku, bet išgyvenome, užaugome, sukūrėme savo gyvenimus“, – sakė devyniasdešimtmetė, kurios jauniausiam broliui šiemet sukako aštuoniasdešimt. Iš gausios šeimos, anuomet gyvenusios Plungės rajono Mostaičių kaime, jie likę dviese.
„Ona – garsi giedotoja, padėjusi daugeliui žmonių netekties valandą, aktyvi kultūrinių ir sakralinių renginių dalyvė, visada linksma, mėgstanti humorą, o Barbora, priešingai, tikras ramybės įsikūnijimas, pasakotoja, iš lėto dėstanti mintis apie savo gyvenimo įvykius. Abiejų močiučių gyvenimo variklis buvo darbas, vaikai ir begalinis rūpinimasis jais. O senatvėje, pasak jų, viskas sugrįžta su kaupu“, – apie Žadeikių kaimo devyniasdešimtmetes sako Endriejavo seniūnė L. Šunokienė, pažįstanti kiekvieną seniūnijos žmogų.
Anksti ištekėjusi O. Puleikienė su vyru Benediktu sugyveno dvi dukras. Birutė įsikūrusi Vilniuje, o jaunesnioji Virginija liko gyventi su mama. Paklausta apie darbus, kokius teko dirbti, senolė pasakojo, kaip kolūkyje šėrė avis, veršelius, jaučius: „Pašarus reikėdavo pačiai rankomis susikrauti, arkliu atsivežti, iškrauti ir pašerti gyvulius. Vandenį teko tempti kibirais, karučiu iš fermos išvežti mėšlus.“ Tačiau jaunystės vargai, kaip ir šaltos, gilios žiemos jau seniai liko praeityje. „Tokie buvo laikai. Dirbome visi, kad išmaitintume vaikus, išleistume į mokslus. Anksti likau našlė, tad rūpesčių padvigubėjo. Tik dabar, kai nieko nebegaliu dirbti, atrodo, kad ir per gyvenimą nieko daug nenuveikiau, nes pasimiršo visi vargai, sunkumai, belieka tik ilsėtis ir prisiminti gražias gyvenimo akimirkas“, – šypsojosi ilgaamžė.
Moka atleisti
B. Jomantienė savo ilgaamžiškumą sieja tik su vienu – sielos ramybe, sugebėjimu atleisti, nelaikyti pykčio širdyje. Ar įmanoma taip gyventi? Penkių vaikų šeimoje Žemgulių kaime, Endriejavo seniūnijoje, gimusios Barboros tėvai buvo ūkininkai, turėjo daug žemės, gyvulių. Tačiau gražiausio gyvenimo laikotarpio – jaunystės – prisiminimai Barborai kelia graudulį. „Buvau 21 metų, kai mūsų mamą, mane ir seserį 1951 m. spalio 2 d. ištrėmė į Sibirą. Kitų šeimos narių neišvežė, nes brolių nebuvo namuose, o tėvelis gulėjo ligos patale ir po kelių mėnesių mirė“, – pasakojo devyniasdešimtmetė, kurios jaunystė prabėgo gūdžiame Sibire. Į tėviškę ji su mama ir seserimi grįžo tik 1958 metais. O tada gyvenimas klostėsi panašiai kaip ir daugelio – darbas kolūkio fermoje. Šėrusi gyvulius, melžusi karves, o išėjusi į pensiją dar apie 10 metų dirbusi lauko brigadoje Barbora su vyru Stanislovu Žadeikių kaime apsigyveno tik 1983 metais. Deja, jau beveik 5 metai ji našlė, tačiau vienatvės sako nejaučianti, nes yra apsupta gerų ir mylinčių žmonių. „Dar gyvas vienas brolis. Labai džiaugiuosi, kad turiu be galo gerą dukrą Irutę, kuri rūpinasi manimi ir mano sveikata. Ji – medikė. Labai didžiuojuosi savo 3 anūkais ir 5 proanūkiais, mylinčiais ir dažnai lankančiais mane“, – šypsosi nuoskaudų dėl jaunystėje patirtų likimo išbandymų nenešiojanti Barbora, įminusi ilgaamžiškumo mįslę.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Nuotr. iš asmeninio archyvo
