Žmogiškasis faktorius
Aną savaitgalį, kai saulė vasariškai kaitino tarsi atsiprašydama už ilgalaikes liūtis, supūdytus grūdus, sugadintą vasarotojų nuotaiką ir kitus nepatogumus (nors yra didesnių), „Bangos“ redakcijos kabineto duris pravėrė skaitytojas Albinas. Jis atėjo pabėdoti – slogios nuotaikos neišsklaidė ir, kaip reta, graži popietė.
Visada tikėjau, kad gamta nelieka skolinga: jeigu perlijo – išdžiovins daugiau nei reikia, užtrukus vėsumai, karščio atseikės su kaupu. Gamta teisinga ir objektyvi. Tik va, jos kūriniu – žmogumi ne visada gali pasikliauti.
Pasirodo, tą saulėtą penktadienio popietę mūsų laikraščio skaitytojas nenuskubėjo prie jūros, kaip buvo sumanęs susitikti su ja galbūt paskutinį kartą šį šiltą rudenį. Vienas toks netašytas stuobrys tarsi purvinais batais perėjo jo sielą, todėl atėjo į mūsų laikraščio redakciją pasiguosti.
Tą dieną Albinas nuvyko į viename kaime netoli Gargždų įsikūrusią medžio apdirbimo įmonę atsiskaityti už pirktą medieną. „Įvažiavau į teritoriją lengvuoju automobiliu, sustojau aikštelėje – jokių draudžiančių ženklų nebuvo. Tačiau įmonės savininkas kad prapliups rusiškais keiksmažodžiais, jog užstačiau jo vietą ir jis nebegalįs išvažiuoti… O kur parašyta, kad ten jo vieta? Ir jis galėjo išvažiuoti, tik sudėtingiau. Sužinojau, kad ne vieną savo klientą jis keiksmažodžių kruša yra „pavaišinęs“. Betgi mes – klientai, ir mus turėtų glostyti, kad mes pinigus jam nešam. Kokią teisę jis turėjo ant mūsų rėkti? Nusipirko lentpjūvę ir galvoja, jog gali „auklėti“ rusiškais keiksmažodžiais kaip sovietmečiu? Kokio žemo intelekto žmogus“, – negalėjo atsitokėti Albinas po šio psichologinio smurto. Norvegijoje uždarbiaujantis Albinas sakė niekada ten nesutikęs tokių „auklėtojų“.
Ak, tas žmogiškasis faktorius… Mes priklausome nuo tarpusavio santykių darbovietėje, šeimoje, pirkdami ar parduodami. Ir tokie pažeidžiami esame susidūrę su žmogiškojo faktoriaus stoka. Ir, deja, nieko pakeisti negalime. Apmaudu, kad elgtis su kitais taip, kaip norėtume, kad elgtųsi su mumis, ne visi nori ar sugeba. Įsivaizduoja, kad jiems leista daugiau, kad jie „viršesni“. Anot skaitytojo, pavyzdžiui, įsigijus lentpjūvę.
Šią vasarą viename prekybos centre įstrigo nemalonus įvykis. Eilėje prie kasos laukė pusamžė moteris, atskubėjusi čia tiesiai iš pajūrio. Dėmesį patraukė stipriai saulės „pamylėtas“ veidas – raudonis tiesiog plieskė. O jaunutei kasininkei-pardavėjai, matyt, atrodė, kad pirkėja ne nuo saulės įraudusi. Už kelias prekes paėmusi pinigus, atkišo grąžą. Bet įraudusi pirkėja neskubėjo. Prie kasos suskaičiavusi grąžą paklausė, kodėl trūksta euro? Ir ką jūs manot – kasininkė-pardavėja iš savo kišenės ištraukė eurą ir atkišo pirkėjai. Be žodžių, juolab „atsiprašau“. „Betgi ji negali kišenėje laikyti nieko daugiau, išskyrus nosinaitę, – stebėjosi moteris. – Gal visos kasininkės apskaičiuoja pirkėjus ir dalijasi pinigus?“
Reikėtų paklausti prekybos tinklo viešųjų ryšių atstovo. Ne tik šio – sulaukiame skaitytojų pasakojimų apie kasininkių nesąžiningumą ir kituose Gargždų prekybos centruose. Bet nesvarbu, ką šis atsakytų, pinigus reikia skaičiuoti prie kasos. Sovietmečiu netgi būdavo toks užrašas prie kasos. Bet pardavėjos-kasininkės mėgdavo pasigirti, kaip jos išsiblaškiusius valdžios žmones apskaičiuodavo. O gal šie, būdami didybės pilni, negalėdavo patikėti, jog pardavėja išdrįstų juos apgauti?
Dabar negali netikėti. Faktai byloja, jog trūksta žmogiškojo faktoriaus. Ir niekas jo nepadidins, kol žmogus pats nesusidėlios vertybių, nesuvoks, kad padorumas, sąžiningumas bet kokiame darbe – vieni iš jų. Rami sąžinė – didžiausia palaima.
