Žydų pedagogika: kaip auginami genijai ir milijonieriai?

Nors 13–15 milijonų žydų tesudaro vos penktadalį procentų pasaulio gyventojų, 50 proc. „Forbes 400“ turtingiausių žmonių sąraše yra žydai, trečdalis pasaulio milijonierių yra žydai, 30 proc. Nobelio premijos laureatų yra žydai, 20 proc. pasaulio profesorių yra žydai ir 50 proc. JAV teisininkų yra žydai. Tad neatsitiktinai Gargždų „Minijos“ progimnazijoje viešėjo žurnalistas, knygų autorius, etiketo specialistas, lektorius, konsultantas Giedrius DRUKTEINIS, kuris gausiai susirinkusiai pedagogų, mokinių tėvų bendruomenei atskleidė žydų pedagogikos specifiką ir atsakė į klausimą, kaip auginami genijai ir milijonieriai.

Ragina nesekti paskui minią
– Ar galėtumėte išskirti pagrindinius žydų sėkmės pasaulėžiūros principus?
– Yra išskiriami septyni principai, iš kurių trys yra tiesiogiai susiję su švietimu, išsilavinimu. Pirmasis – „Didžiausias žmogaus turtas yra mobilus, tai – žinios“. Juk galima iš žmogaus daug ką atimti, bet neįmanoma paimti to, kas yra tavo galvoje. Antrasis – „Išmok bendrauti, lavink bendravimo įgūdžius“, juk dar Antikos išminčiai suprato, kad liežuvis yra galingesnis už fizinę jėgą. Trečiasis – „Didžiuokis individualumu“, t. y. skatink kūrybingumą. Jis labai siejasi su kitu kasdieniame gyvenime pritaikomu žydišku principu, kuris teigia: „Niekada nesek paskui minią“. Svarbu visada būti truputį kitokiam gerąja prasme nei kiti. Jei, pavyzdžiui, visi vaikšto be kaklaraiščio, tu pasirišk. Visi sėdi su kaklaraiščiais – tu nusirišk kaklaraištį, irgi gali atrodyti elegantiškai. Jei visi sėdi apimti sielvarto, paniurę – tu šypsokis. Jei niekas nešoka – tu šok. Visa tai, kad atrodytum truputį geresnis. Juk nesunku nusišypsoti?
– Dažnai keliamas klausimas, kas yra pagrindinis vaiko auklėtojas ir mokytojas: mokykla, tėvai, draugai, knygos ir t. t. Koks būtų žydų atsakymas?
– Lietuvoje būna, kad tėvai išleidžia atžalas į mokyklą ir yra įsitikinę, kad kompetencijas turintys pedagogai, išmanantys visą ugdymo metodiką, turėtų prisiimti atsakomybę auginant genijų ar tiesiog padorų žmogų. O mokykla dažnu atveju atsako, kad viską ir padarytų, tačiau atžala ateina be vertybių, be atitinkamų manierų ir t. t. Veikia neigiama patirtis artimojoje aplinkoje. Iškyla klausimas, kas atsako už vaiko tapsmą? Kyla net gluminantis klausimas, kam reikalingi vaikai? Lietuviai paprastai atsako, kad tai biologinė reprodukcija, kad tai investicija ateičiai, be to, vaikas – tai genetinė vizitinė kortelė. Tačiau lietuviai nesako, kad vaikas – tai garantija, kad dar 100 metų lietuvių tauta egzistuos su visu paveldu, etniniu bagažu. O žydišku požiūriu, kuris egzistuoja jau tūkstančius metų, kiekvienas vaikas yra nacijos pratęsimas dar 100 metų. Pagrindinis vaiko auklėtojas ir mokytojas – „Mes visi“, nes kiekvienas vaikas yra visos žydų nacijos nuosavybė. Kas buvo Izraelyje, yra matę, kad, pavyzdžiui, žydų vaikas eina ir nešasi smuiką į repeticiją, o atsitiktinis vairuotojas sustoja jį pavežti. Visa nacija kiekvieną vaiką „stumia“ į priekį, kad jis kuo greičiau taptų savo srities profesionalu. Žinoma, reikia daugybės metų, kad tauta išsiugdytų tokį požiūrį.

Svarbu mėgautis procesu
– Ką tėvai turėtų suteikti augančiam vaikui, kad jo ateitis klostytųsi sėkmingai?
– Pirmiausia – saugumą ir pasitikėjimą savimi. Jei tik žydų vaikas pradeda griežti smuiku, nors jam dar nelabai sekasi, bendruomenė jau kviečia jį ant scenos ir visi atsistoję ploja. Kažkoks vaikas patepliojo paveikslų – jau bendruomenėje paroda, visi giria. Tai daroma sąmoningai ir specialiai, kad vaikas įsivaizduotų, jog jis yra geriausias iš geriausių. Ar nėra pavojinga kurti psichologinį burbulą aplink vaiką? Kas bus, kai ūgtelėjęs vaikas susidurs su realybe ir pamatys, kad jis nėra geriausias? Žydai yra sugalvoję saugiklių tokiems atvejams. Pirmiausia, žydų pedagogikoje nėra žodžio „ne“ ir, jei mergaitė nori būti balerina, jai niekas nesakys, kad ji negali, pasakys, kad ji gali būti labai gera balerina, tačiau akcentuos, ji gali būti ir nuostabiausia pasaulyje virėja. Potekste skatinama pabandyti ir kitą profesinį pasirinkimą. Vienas iš labai svarbių žydiškų principų, kurį svarbu taikyti nuo mažų dienų vaikams, – duoti jiems užduotį ir po to nepamiršti pagirti: „Tu esi geriausias pasaulyje batų surikiuotojas“, „Tu esi geriausia indų išdėliotoja pasaulyje“, „Tu esi geriausia indų plovėja, visiems pasaulio šefams – slėptis“ ir t. t.
– Kuo skiriasi mūsų ir žydų vaikų auklėjimo būdai?
– Lietuviams labai svarbus rezultatas, mes visur norime laimėti, tačiau pamirštama pasidžiaugti procesu. Lietuviams lygiai taip pat svarbiau atsakymas nei klausimas, o žydas dažnai netgi į klausimą atsako klausimu. Lietuviai, užaugę krikščioniškoje dogmatinėje pedagoginėje doktrinoje, puikiai atsimena Aristotelio frazę: „Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs.“ Tai reiškia, kad reikia keltis anksti, kulniuoti iki artimiausios mokyklos ir mokytis dalykų, kurie visai neįdomūs, kęsti patyčias, dvejetus… Ir taip 10–12 metų. Baigus vidurinę, reikia stoti į aukštąją mokyklą ir dar po 5–6 metų, paaukojus kokius 18 savo gyvenimo metų, neva ateis tie saldūs vaisiai. Vadovaujantis judėjiška filosofija Aristotelio frazė skambėtų kitaip: „Mokslo šaknys saldžios, ir vaisius valgome iškart“, t. y. vaiko pastangos mokytis turi būti atlyginamos tą pačią akimirką. Ne veltui žydukams, besimokantiems eilėraščio ar skaityti, tarp puslapių priberdavo cukraus ir pribarstydavo razinų, kad jis galėtų cukrų laižyti, o razinas kramtyti. Tai buvo daroma tam, kad sukurtų asociacijas, jog mokymosi procesas yra saldus ir mokytis apsimoka. O jei vaikas parnešdavo iš mokyklos gerą pažymį, jam duodavo baksą, eurą ar litą. Tai buvo daroma nuo seniausių laikų.

Lengva netvarka – kūrybiškumui
– Patarkite, kokias žydų praktikas lietuviams būtų naudinga integruoti į vaikų auklėjimą, auginimą?
– Svarbu duoti vaikams darbo ir atsakomybės. Pagirti, įvardinti, jog jis geriausias pasaulyje. Leiskite namuose visišką saviraiškos laisvę, skatinkite jų idėjas ir talentus. Lietuviai savo buitį įsivaizduoja per pedantiškumo prizmę, nori idealiai sutvarkytų kambarių, preciziškai išrikiuotų knygų, suvenyrų ir kt. Jei apsilankysite žydiškame bute, jie gyvena lengvame chaose, leng­voje netvarkoje. Į akis krenta atverstų knygų gausa. Kiekvienas šeimos narys vienu metus skaito iškart kokias 7 knygas. Tai aukšto intelekto požymis. Kai lietuviai rengiasi, irgi labai stengiasi atrodyti nepriekaištingai, o žydai ne tokie skrupulingi. Jei truputį apsitaškė – nieko, jei batas vienas atsirišęs – nieko ir pan. Kai kuriate pedantišką aplinką, labai įrėminate, vaikui neleidžiate liestis prie knygų, suvenyrų, nes taip esą įves netvarką ir pan. Žydas savo vaikui leis eksperimentuoti aplinkoje. Taip ugdomas kūrybiškumas, jo nevaržo nustatyti pedantiški rėmai. Trečia taisyk­lė – leisk viską, leisk pažinti pasaulį. Žydukas, jei pamatė balą ir nusprendė pasiekti ranka dugną, tą ir padarys. Juk galima ne tik išsitepti, bet ir aukso luitą ištraukti (šypsosi – aut. past.). Juk niekada nežinai, už kurio kampo tavęs laimė laukia.
Kitas dalykas svarbu ugdyti vaiko savigarbą ir ego, laikytis žodžio, vertinti vaikus už tai, kas jie yra. Žydai labai anksti vaikus įtraukia į suaugusiųjų pokalbius, diskusijas, jie lygiomis teisėmis kalbasi. Jei paauglys diskusijoje elgiasi netinkamai, vyksta baudimas tyla. Aplinka niekaip nesureaguoja, nerėkia „užčiaupk srėbtuvę“, tik nieko nesako 3–5 sekundes ir pokalbį tęsia. Vaikas lieka nepažemintas, tačiau supranta, kad pasielgė netinkamai. Žinoma, labai didžiulė galia slypi gebėjime išlaikyti vaiko ryšį su namais, šeima, tam svarbu kurti įvairius ritualus. Taikyti didelius reikalavimus mokslui ir pasiekimams ir kaip bendruomenei palaikyti tuos standartus.

Agnė ADOMAITĖ