Humoreska

SKAUSMAS

Antanas, eidamas į darbą, užkliuvo už šaligatvio plytelės, parvirto ir susitrenkė koją. Sėdi ant bordiūro, veidelis perkreiptas. Priėjo pagyvenusi moteriškė:

– Kas Tamstai atsitiko?

– Skauda koją.

– O koks tas skausmas?

– Kaip čia pasakius? – kasosi pakaušį Antanas. – Na, toks bukas.

– Ar kaip mūsų valdžia?

– Manau, kad bukesnis.

– Taip negali būti, – persigando moteriškė. – Vaikeli, tu tikriausiai karščiuoji, skambinu 112.

Nežinau, ką ji aniems pripasakojo, bet „greitoji“ atvarė tokiu greičiu, kaip čia Jums pasakius, kad įsivaizduotumėte. Manau, kad dvigubai sparčiau negu greitieji kreditai. Vairuotojas net uždusęs, gydytoja sukaitusi. Ji apžiūrėjo nelaimėlį ir ėmėsi pildyti anketą:

– Vardas, pavardė, gimimo metai, kur dirbate ir galų gale ar labai skauda?

– Labai, – dejuoja Antanas.

– Koks tas skausmas? – šratinukas sustojo ties grafa „simptomai“.

– Toks bukas.

– Ar kaip mūsų valdžia? – automatiškai pasiteiravo gydytoja ir išsigando taip paklaususi, o kai išgirdo patvirtinimą, visiškai sutriko – jai iki pensijos bebuvo likęs pusmetis.

Aplinkui susirinkusiems smalsuoliams apklausa nepraslydo pro ausis ir jie reikalavo, kad atsakymas būtų užfiksuotas žodis žodin. Gydytoja sugudravo ir užrašė: „Bukas kojos skausmas dėl mūsų valdžios“.

Antaną nuvežė ligoninėn į priimamąjį. Budintis gydytojas perskaitė pirminę diagnozę.

– Kokia čia nesąmonė? – nusikeikė ir vietoje „bukas kojos“ užrašė „didelis galvos“, o pa-

cientą, įtardamas pavojingą virusą, nusiuntė į infekcinį skyrių.

– Ko tik per dvidešimt metų, atsiprašant į valdžią neišrinkome, – stebisi infekcinio skyriaus vedėjas, – bet kad kam nors iš mūsiškių dėl to būtų skaudėję galvą, nepamenu. Važinėja dabar visi po tuos užsienius, prisižiūri, kaip tenykščiai savo valdžią auklėja, ir pasigauna tą „zarazą“.

Kol Antanui rentgenu peršvietė galvą, sutrenkta koja ištino kaip kaladė.

– Gydytojau, – maldauja Antanas, – darykite ką nors.

– Nepyk, gerbiamasis, bet aš vienas valdžios nepakeisiu, – teisinasi vedėjas.

– Nusispjauti man į tą valdžią, man koją skauda! – rėkia Antanas.

– Ačiū Dievui, – atsiduso daktaras. – Mąstymas sugrįžo, o maniau, kad karantiną reikės skelbti. Vežkite jį į chirurginį.