Laikas dėl sūrio
Mano net dvejų metukų neturinti anūkėlė labai mėgsta knygutes. Ir ne tik jas vartyti. Kol pati dar nemoka skaityti, šią privilegiją noriai suteikia mums, seneliams. Ir tada per dieną bene penkiskart skaitome išsirinktą mėgstamiausią pasakojimą. Vienas iš dabar jai labiausiai patikusių – „Katinas ir sūris“. Pasakojimo fabula paprasta: katinas galvoja, kad mėnulio pilnatis – tai sūris. Labai jau norėtų jo gabalėlį atsilaužti, bet niekaip nepasiekęs prašo padėti ir pelytės, ir drugelio, ir kregždutės, kol skanėsto paragauti pagaliau padeda išmintingasis varnas.
Jauniausio amžiaus vaikams skirtas pasakojimas labai iškalbus, toks net akinančiai aktualus šiomis dienomis. Alegorija, siejanti mus su rinkimų tema. Ir pasitaikyk taip, kad šią savaitę politikams sukant galvas dėl naujos kadencijos rajono Tarybos valdančiosios koalicijos dėlionės visu pajėgumu švietė pilnatis. Taigi, tikrai atrodanti kaip sūris, ogi sūris – tai gėris, o kas, kai kurių politikų manymu, yra gyvenimo gėris? Tai postai. Jei kas nesusivokiate, tai žinokite, ironizuoju.
Po tiesioginių mero rinkimų daug kas šokosi į pagalbą sudaryti koaliciją, ar tik du balsus Taryboje gavę, ar penkis. Na, gražiau, žinoma, skambėtų, kad jie tai darytų vardan tos Lietuvos. Bet rinkimų naktį ką tik 8 701 rinkėjo išrinktas meras Bronius Markauskas sakė, kad jau po pirmojo turo patyrė pagalbininkų koalicijai sudaryti antplūdį, tarp kurių ne kiekvienas buvo pasišovęs aukotis vardan tos Lietuvos. O vardan sūrio, t. y. vienokio ar kitokio politinio pasitikėjimo posto (du vicemerai) ar vadovaujančių pareigų Savivaldybės administracijoje (direktorius ir du pavaduotojai) norinčiųjų atsirado dvigubai daugiau nei postų. Net trys Tarybos nariai, kurie, pasirodo, neturi privalomo aukštojo išsilavinimo Administracijos vadovybės pareigoms užimti taip pat mindžiukavo siekdami savojo sūrio gabalėlio.
Rinkėjams žinotina, kad į politinio pasitikėjimo postus, o tai yra merų, vicemerų pareigybės – deja, gali pretenduoti bet kokio išsilavinimo žmonės. Jiems Lietuvos įstatymai kelia žymiai menkesnius kvalifikacijos standartus. Klaipėdos rajono rinkėjai merą visgi išsirinko su aukštuoju išsilavinimu, nors tarp pretendentų buvo visokių. Taigi, į politikų išsilavinimą žiūrima pro pirštus, tačiau Savivaldybės administracijos viršūnių gretose pagal Valstybės tarnybos įstatymą privalo būti žmonės su aukštojo mokslo diplomu. Galbūt pagaliau ateina pabaiga pašaipoms, esą diplomai – tai tik bereikšmiai popierėliai? Štai po uolaus rinkimų lankstinukų nešiojimo žmogaus – partiečio gyvenime pasitaiko proga palypėti karjeros laiptais, o čia, pasirodo, neužtenka vien partijos priesakų žinojimo. Tad esą dėl kažkokio „popierėlio“ žlunga ilgai puoselėtos karjeros svajonės! Sarkastiškas juokas ima, kad gi tai pamoka tiems, kurie kažkada pro ausis praleido sovietmečio vado priesaką: „Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis!“ Perfrazavę dar vieną žinomą posakį, suvokime, kad demokratinėje visuomenės sanklodoje tikrai ne kiekviena virėja gali valdyti valstybę. Rajoną taip pat.
Politikai, kurie jau dabar svajojate apie ateinančius rinkimus, darykite išvadas iš šiųmetinių pasekmių. Pasitikrinkite savo diplomus. Mokytis gi niekada nevėlu: šiemet įstoję kaip tik naujai kadencijai spėsite įgyti bakalauro laipsnį.
Savivaldos rinkimų agitacinio periodo erzelynė sutapo su gavėnios pradžia. Šis laikas mums, katalikams, skirtas atkurti santykį su savimi, Dievu ir artimu. Pelenų dieną, nuo kurios ir yra pradedamas skaičiuoti keturiasdešimties dienų gavėnios laikotarpis, bažnyčioje per homiliją ištariamas labai prasmingas raginimas: „Nešvaistykime gavėnios laiko, nes ateis metas, kuomet būsime teisiami pagal savo meilės darbus, o ne pagal savo valdžią ar įtaką“. Kai kurie kandidatai arba jų patikėtiniai net ant bažnyčios laiptų dalindami reklaminius savo „dievaičių“ lankstinukus, matyt, taip buvo užsiėmę mintimis apie rinkimų pergalę, kad nežinojo esant gavėnią. Piktumu, užgauliojimais, šmeižtu prieš kitus pretendentus ir jų komandas siekė įrodyti savo pranašumą ir feisbuko paskyrose. Nepaisant to, kad ką tik būdavo susidėję nuotraukas iš dalyvavimo šv. Mišiose. Jose – tokie pamaldūs, tikri „šventieji“, bet čia pat spaudžiantys klavišus ir į feisbuką išsiunčiantys dar vieną karštų neapykantos žarijų laviną oponentams! Ypatinga pykčio isterija vyravo laukiant antrojo rinkimų turo. Net pragarui reikėtų pasimokyti iš kai kurių neapykantos skleidėjų virtuoziškumo!
Nesu apžvalgininko A. Užkalnio tekstų gerbėja. Bet žinomesnių kolegų pamąstymus skaitau dėl profesinio suinteresuotumo. Naujausioje savo apžvalgoje A. Užkalnis aptaria rinkimų kovos aspektus. „Kuo bjauresnė kova ir kuo šlykštesni kovotojai, tuo labiau jie vaizduoja moralinius autoritetus. Jie mėgsta postringauti apie parsidavusią kitą žiniasklaidą ir kitus „influencerius“, pabrėždami, kad jie patys ir jų pačių burbulas yra švarūs ir teisingi“, – ploju šiai apžvalgininko minčiai.
