LRT reporterė Jovita Gaižauskaitė: „Žurnalistika – žmonėms ir apie žmones“

„Labiausiai adrenaliną kelia tiesioginės transliacijos, reportažus montuojant dar galima klaidas ištaisyti, bet tiesioginis eteris tuo ir nuostabus, kad jis – be antro bandymo“, – sako LRT reporterė Jovita Gaižauskaitė.

Niekieno nerodytos temos, nekalbinti pašnekovai, įdomūs ir pozityvumą spinduliuojantys žmonės – tai kasdien įkvepia LRT reporterę Jovitą Gaižauskaitę Vakarų Lietuvos regione ieškoti įvykių bei asmenybių, vertų eterio laiko. Daugiau nei 10 metų žiniasklaidos srityje dirbanti pašnekovė pasakojo apie kasdienius profesinius išbandymus, atradimus bei dalijosi įžvalgomis apie žurnalisto profesiją.

Su mikrofonu rankose – daugiau nei 10 metų

– Ar visada savo ateitį siejai su žurnalistika, žiniasklaida?

– Nesu ta, kuri žurnaliste tapti svajojo nuo mažumės. Esu kėdainietė, mokiausi „Šviesiojoje“ gimnazijoje, realinėje klasėje, ir ilgokai nežinojau, kuo noriu būti. Mintis dirbti žurnalistinį darbą kilo paskutinėse gimnazijos klasėse. Kiek save pamenu, namų darbus ruošdavau iki žinių laidų ir po žinių. Žinių laikas būdavo šventas. Dažniausiai mėgdavau žiūrėti kelių naujienų tarnybų parengtas laidas, lygindavau reportažus.

– Kas paskatino pasirinkti šį profesinį kelią?

– Ilgai niekam nesakiau savo susigalvotos profesijos, nes žurnalistika man atrodė kažkas tokio – gal čia pasireiškė mažo miesto sindromas. Niekam nesigirdama stojau ir į Vilniaus universitetą, tačiau lietuvių kalbos egzamine gautas šimtukas man kelių į sostinės Alma Mater neatvėrė. Įstojau į Klaipėdos universitetą.

– Nuo ko prasidėjo tavo, kaip žurnalistės, karjera?

– Studijuojant žurnalistiką, po kiekvieno kurso privaloma mėnesio žurnalistinė praktika. Mano pirmoji – gimtojo miesto laikraštyje ir tuo laiku leistame žurnale. Dirbti man taip patiko, kad praktika išsitęsė, o rašyti interviu su žymiais kėdainiečiais likau dar ilgai. Po antrojo kurso išvykau į LRT Naujienų tarnybą, pirmasis mano reportažas buvo laidai „Labas rytas“. Tada ir „susirgau“ televizija. Laikraštyje, ypač jei jis – ne dienraštis, straipsnius galima rašyti kad ir kelias dienas, o man patinka greitas, bet kokybiškas rezultatas. Man patinka dirbti įvykio vietose, operatyviai informuoti ir vaizdu, ir garsu. Dar vieną praktiką atlikau LNK Naujienų tarnyboje, o grįžusią į ketvirtąjį kursą studijuoti mane dirbti pakvietė klaipėdietiškoji „Balticum“ televizija. Po trejų metų ten sukaupusi miesto aktualijų kraitį, įsiprašiau į TV3 Naujienų tarnybą, o vėliau grįžau ten, kur ir užsikrėčiau gerąja televizijos bacila – į LRT Naujienų tarnybą. Dabar rengiu reportažus visoms nacionalinio transliuotojo naujienų laidoms. Skaičiuoju, kad su mikrofonu rankose sukuosi jau daugiau nei 10 metų.

Tiesioginis eteris – malonus adrenalinas

– Tikiu, kad darbo metu nutiko ne viena linksma istorija. Kokie įsimintiniausi potyriai?

– Labiausiai adrenaliną kelia tiesioginės transliacijos, reportažus montuojant dar galima klaidas ištaisyti, bet tiesioginis eteris tuo ir nuostabus, kad jis – be antro bandymo. Pernykštė istorija – kai viena pašnekovė įlėkė į eterį jau beveik prasidėjus interviu, o man visąlaik sukosi viena mintis, kas bus, jei ji neateis. Kartą filmuojant su Palangos gelbėtojais ir skriejant vandens motociklu teko sušlapti iki paskutinio siūlo – gerai, kad diena buvo itin karšta. Tiesa, sušlapti teko ir skriejant Kuršių marių ledu ledrogėmis pas žvejus – tąkart taip lengvai išdžiūti nepavyko.

– Kokia šių dienų kasdienybė?

– Reporterio kasdienybė – nuolat sukti galvą. Norisi nustebinti, sudominti, informuoti žiūrovus, daryti tai kokybiškai. Tad kiekvieną dieną visame regione ieškau įvykių, žmonių, vertų filmavimo kameros ir eterio laiko. Tarkim, ši diena prasidėjo tiesioginiu eteriu kelios minutės po aštuntos „Labame ryte“, filmavome Klaipėdos paplūdimyje, vėliau vykome filmuoti į menininko dirbtuves Palangoje, iš ten grįžome su reportažu ir pokalbiu „Laba diena, Lietuva“ laidai, o penktą vakare dar kalbinau pašnekovą kolegei. Tai nėra ta profesija, kurioje skaičiuojamos išdirbtos valandos.

Sunkus, bet dosnus atradimų darbas

– Kas labiausiai žavi žurnalistikos srityje?

– Žurnalistika – žmonėms ir apie žmones. Mane labiausiai džiugina dar niekieno nerodytos temos, nekalbinti pašnekovai, įdomūs ir pozityvumą spinduliuojantys žmonės. Šiuo metu džiaugiuosi bėgiodama su mikrofonu rankoje, kalbindama įdomių profesijų atstovus, filmuodama ten, kur nedirbdama šio darbo niekad nepatekčiau.

– Kaip jaunam žmogui pristatytum žurnalisto profesiją? Kokie sunkumai laukia?

– Tai – labai įdomus, bet tikrai labai sunkus darbas. Ir ne tik dėl tų „nenormuotų“ darbo valandų. Žurnalistai – emocijų sugertukai, gerai, jei siužetai – pozityvūs, bet žurnalistai informuoja ir apie nelaimes, filmuoja skaudžių įvykių vietose, teismuose. Tenka mokytis atsiriboti. Sunkumai kartais labai banalūs. Savo malonumui aš vengiu aukščio, bet jei reikia filmuojant – net negalvodama lipu į karinį laivą judančiu trapu.

– Kaip manai, kokias charakterio savybes reikia ugdyti norint pasiekti žurnalisto karjeros aukštumų? Apskritai, tavo nuomone, kokios tos aukštumos?

– Niekada nesivaikiau aukštumų ir net nežinau, kokios jos. Galbūt žiūrint paprastai – vadovauti Naujienų tarnybai. Bet tai darantys žmonės man – didžiausi autoritetai. Sunku suvokti, kokius kiekius informacijos jie turi apdoroti, visos Naujienų tarnybos darbą sustyguoti, jausti pulsą ir būti viena koja jau rytojuje. Žurnalistas turi nebijoti ir netingėti dirbti. Atsakingai, kruopščiai ir nuolat – įveikiant sunkumus. Nes jeigu tik pagalvoji, kad ši diena aiški ir puikiai žinai, ką filmuosi, tada tikrai kas nors įvyks, kas sugriaus visas iliuzijas apie lengvą dieną. Bet bus labai įdomu.

Aistė NOREIKAITĖ

Asmeninio archyvo nuotr.


Taip pat skaitykite:

2021-ųjų biudžetas. Koks jis ir kaip bus panaudoti pinigai?
Informacija dėl kelių priežiūros seniūnijose žiemos metu
Dar nepateikei pasiūlymo?  Nelauk, juk tikrai turi nerealią idėją!
Nedarbo lygis yra  rekordiškai išaugęs
Politikas nepripažįsta pažeidęs karantiną: esą tai persekiojimas
Kaimo bendruomenės: karantine ilgimasi gyvo bendravimo
Tarpininkai tarp praeities, dabarties ir ateities
Tautodailininko Užgavėnių personažų kaukės
Kretingališkės papuošalai – stilingoms moterims
Ievos Simonaitytės muziejus laukia rožių sodinimo šventės
„Galėčiau klonuotis į tris, ir visi trys turėtų ką veikti“, –
Žiedinės ekonomikos kryptis kilstels rinkliavos kartelę
su kelionių vadove Monika Vasyliene

Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Kai galai nesurišti

Žiemos šaltis surakina ir vėl…

Plačiau »

Bendraukite su mumis Facebook