Mokytojos ir poetės Elenos Skaudvilaitės 85-osioms gimimo metinėms paminėti
Jono Lankučio viešosios bibliotekos nuotr. iš archyvo: E. Skaudvilaitė (antra iš dešinės) su kūrėjais ir bibliotekos l. e. direktoriaus pareigas D. Cipariene.
Pažįstu ir žaviuosi šiuo žmogumi jau daug dešimtmečių. Kaskart imdama į rankas jos naujai pasirodžiusią poezijos knygą klausiu savęs: „Kas čia tokio ypatingo? Kodėl vis sugrįžtame prie šio šaltinio?“ Paprasta kaimo mokytoja (tiesa, didesnė už kasdienybę), tyliai ir kukliai gyvenanti viena ir nesibodinti tos vienatvės, rašanti iš pašaukimo, randanti skaitytojų ir rėmėjų savo poezijai, pelniusi pripažinimą, vertą narystės Lietuvos rašytojų sąjungoje. Koks čia fenomenas?
Atsakymą netikėtai aptikau Hermano Hesės knygoje „Stiklo karoliukų žaidimas“. Cituoju: „Poetas, kuris ritmingu savo eilių žingsniu šlovina gyvenimo stebuklus ir baisenybes, muzikas, kuris juos paleidžia skambėti kaip gyvą dabartį, yra šviesos nešėjas, džiaugsmo ir skaidrumo žemėje daugintojas, net jeigu jis veda mus per ašaras ir skausmingą įtampą. Gal poetas, kurio eilės mus žavi, buvo liūdnas vientulys, o muzikas – niūrus svajotojas, bet ir tada jo veikalas yra dievų ir žvaigždžių giedrumo dalis, ką jis mums duoda, yra jau ne jo tamsa, kančia ir siaubas, o grynas šviesos, amžinos giedros lašas“.
Būtent tokią šviesą ir giedrą randu kiekvienoje Elenos Skaudvilaitės poezijos knygoje.
Visa tai iš meilės. Iš meilės tėvams, ugdžiusiems darbu, daina ir begalinio pasiaukojimo pavyzdžiu; iš meilės gimtiems namams, pilniems nepriteklių ir šviesaus vaikystės džiaugsmo; iš meilės takui, vedusiam iš vaikystės kiemo į neprilygstamą Lietuvos peizažą, kur viskas „lietuviškai čiulba ir ulba / Garsais salomėjiškos lyros“. Tą meilę taurino tautiški papročiai, stiprino istorija ir praeitis, gludino tautosaka, turtino knygos. Ant tokių pamatų išaugo poetės poreikis ginti ir saugoti Tėvynę, stiprinti ją savimi ir pačiai dėl jos stiprėti: „Vilties žarijėlė blėsavo, / Todėl nesuglebo valia – / Suklojau gyvenimą savo, / Tėvynei, kad augtų žalia.“
Žmogui, parašiusiam tokį poetinį testamentą, nekyla gyvenimo prasmės ir beprasmybės klausimai, ir kapas nebaugina, nes pasidarbuota kraštui ir gimtinei. Gal ir kukliai, bet pagal jėgas ir sąžinę. Mokykloje nepalenkiamai principinga, eilėraščiuose E. Skaudvilaitė jautri ir pažeidžiama, kantriai renkanti į „širdies taupyklę“ šiltus artimųjų žodžius, sąžiningai eikvojanti jėgas ir Dievo dovanotą talentą sunkiai tarnystei gimtojo krašto labui. Jos darbo įrankis – poetinis žodis, kuris moko, stiprina, guodžia, o abejingus ar sutrikusius žmones nuoširdžiai skatina ir kviečia kovoti už „bendrą gyvą židinį ir slenkstį“, prieš valdančiųjų godumą ir melagystes. Savo aplinkoje nesu sutikusi žmogaus, taip nuoširdžiai besisielojančio dėl Tėvynės ir taip sąžiningai tarnaujančio jai savo talentu. Gal šis tikslų aukštumas ir iškelia poetę virš kasdienybės, išskiria tarp buitines problemas besistengiančių išspręsti bendrapiliečių.
Šviesa ir giedra dvelkia eilėraščiai apie gamtą. Gamta – viena iš šviesiausių Dievo dovanų poetės gyvenime. Čia „džiaugsmo ištikta žmogaus dvasia ištirpsta gerume“. Čia viešpatauja tylus džiaugsmas ir sakralinė ramybė (eil. „Diena su saulės žiedu“). Tokios akimirkos veda į visišką sielos nuskaidrėjimą, kurį poetinės įtaigos dėka patiria ir skaitytojas. Šiltuos birželio delnuos neįtikėtinoj harmonijoj su gamta susiliejusi žmogaus dvasia viltingai pakelia „dievop rasotą mintį“ (eil. „Birželio vakarą“). Tėviškai palinkęs virš žmogaus ir virš gamtos Dievas yra meilės ir įkvėpimo šaltinis.
Man poetė didi ir eilėraščiuose užkoduotu santykiu su vienatve, brandinančia išmintį, išgryninančia gyvenimiškąją patirtį, prisirpusia prisiminimais ir praregėjimo džiaugsmu. Dažniausiai gailimės vienišo žmogaus, bet ne su tokiu pozityviu užtaisu – tokiu žavimės. Net kai vienuma pavirsta didžiausia vienišyste, poetė priima ją kaip pamoką ir dovaną: „Su įspūdžiu gyvenimo didžiu šioj vienumoj prie stalo su gėle“. Net kai ištinka „dalinis vilties užtemimas dėl laisvos Lietuvos kelio kreivumų“, ji tiki Tėvynę saugančio poetinio žodžio galia: „Vėl stebuklą žmonėms padaryk, / Gelbėk, veski iš šunkelių, žodi… / Įsižiebk, kviesk atgal, žibury, / Pasirodyk, šviesa, pasirodyk…“
Tai jau ne šiaip tarnystė – tai kovotojo aistra.
Skaitau poetės E. Skaudvilaitės eilėraščius, renku stebuklingus šviesos ir giedros lašus ir stojasi prieš akis paveikslas žmogaus, taip gerai pažįstamo ir kaskart atsinaujinančio Dievo ir žvaigždžių – poetinio įkvėpimo – šviesos dovanose.
Džiaugiuosi, kad mūsų Veiviržėnų krašto poetę, literatę globoja ir bičiuliškus santykius puoselėja Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešoji biblioteka. Jos pagalba poetės žodis pasiekia skaitytoją. Biblioteka inicijuoja ir remia knygų leidybą bei jų pristatymą visuomenei. Puiku buvo Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešojoje bibliotekoje Klaipėdos knygų mugės metu dalyvauti knygos „Žodžių dūzgesys“ pristatyme, kuris suartino mūsų poetę ir jos poezijos bei asmenybės gerbėjus.
Žinau, kad jubiliejaus proga gerb. E. Skaudvilaitei sveikinimus siuntė Lietuvos rašytojų sąjunga, Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešosios bibliotekos kolektyvas, jos bičiuliai poetai, šviesuoliai. Prie visų linkėjimų prisijungiu ir aš.
Sveikatos ir ilgiausių kūrybiškų metų!
Margarita SŪDŽIENĖ,
mokytoja, buvusi E. Skaudvilaitės bendradarbė ir kaimynė
